Jau nebečežina pakrantėj vėjas
Trupančių nendrynų,
Užutėkiuos boluoja šio sezono ižas,
O mudviejų pirmaisiais niekas nevadina.
Kažkaip drovu iš atminimų ir sapnų sugrįžus.
Nes mudu nuplaukėm, nugrimzdom ir išblukom
Kaip upės nuneštas spalvotas lapų varis,
Kai bučinius pamiršo eižėjančios lūpos,
Kada glėbius lyg su spynom uždarėm.
Nebrisi į mane, aš – į tave. Žvarbu, po kojom ledo stiklas.
Jis dūžta, eižėja ir iki kraujo žeidžia.
Kaip tie nendrynai juk ir mes sunykom –
Nebe aistros alpios,
Tačiau drungnos ramybės geidžiam.