Apmaudas

Dabar, kai skrydis panašėja į kritimą,
Atpigo viskas,
Bet pabrango laikas
ir vėjas atneša sudriskusią skutais
Varinę svarbią žinią,
Į vyzdį stingstantį aštriais ledėkais taiko.
Sultinga vasara į būtą laiką nyra,
Kažkas girnapusę juokaudamas parišo.
Keiksnoja moteris tasai, kas nebe vyras –
Įkyrios, kvailos, nevalyvos, klišos...
Jau nebe tau, oželi, tie kopūstai,
Ne tau prisirpo drėgnos nektarinės...
Taip, apmaudu,
Kada smulkme užpusto
Tave, mane – lyg vakarykštę žinią.
Nijolena