.......

Kai žemėje mes tampam surūdijusiais laivais,
Ir nebegalime tarnauti ir, lyg vaiduokliai naktyje,
Vis klaidžiojam svajonių, prisiminimų labirintais
Ir pamatyti dabartį nenorim ir jai duris uždarom.
 
O buvome jauni ir gražūs ir kur pradingo visa tai,
Gal metraštininkas vis dar rašo, kokia graži pradžia,
Tiesa, dar bus ir pabaiga, kokia, nežinom ir neprašom,
O  atminty gyva, šviesi, audringa, saulėta   diena.
 
Plačiai, aukštai iškėlęs burę tiesiog skriste skridau,
Ir  skleidės bangos, jūra ir lopinėlis mėlyno dangaus,
Klegėjo žmonių juokas, kažkas dainavo linksmą dainą,
Dabar tiktai tyla aplink ir tik ištikimiausi aplanko laivą. 
 
Jei paklausytų, išgirstų manos širdies plakimą ir kalbą,
Kuria kalbuosi vakarais su vėju, bangomis prie kranto,
Metalas lydosi, rūdija ir neįgalūs nugalėti visagalį laiką,
Dabar stebiu kitus laivus, kaip jie ištirpsta už horizonto.
poeta