Baugu,
Kai smilgos šiaudas laiko viršum žemės –
Nei skrist, nei kristi, vėjas koks bepūstų.
Skaičiuoju uždarbį,
Ne tą, kuris kišenėj –
Tą, kuris pramina takus link menko mano būsto.
Tą, kurs prabudina savisaugos instinktą,
Nakty bemiegėj tvinstant laukia ryto,
Kurs reikalauja atiduot – ne imti,
Sodriais lašais visus jausmus išlyti.
Nes už rudens –
Drobulės baltos pusnys
Ir margos vasaros, kurių lyg nė nebuvo.
Nė nebesistebiu sula ko nebeplūsta,
Tiesiog laikaus už menko smilgos siūlo.
Bijau paleisti, kai nei skirist, nei kristi.
Dar nors dienelę šitaip pasisupti.
Iš kur aky tas aštriabriaunis krislas?
Iš tirpsmo lašo – gyvsidabrio upė.