Rodos, vėjai nuplėšė, ką gali nuplėšti,
Nulaužė, ką gali nulaužti –
Lyg stiprius nuo silpnųjų sijojo, sijojo, sijojo.
Paskutinis variokas vaidina drugelį ar paukštį,
Nors tokių brolija
Šermenų drobule užsiklojo.
Liūdna likti vienam
Ir sapnuoti drugius it karšinčiui,
Kai atodrėkio lietūs kaip ašaros varva per veidą.
Kur galia ir valia?
Pasirinki ar melstis, ar inkšti,
Kai tavęs nepažinę už nesamas nuodėmes teisia.
Peršti tuščias glėbys,
Kai iš jo vėjai viską išplėšia,
Tik žiaurieji kažko gyvą tvinksnių tiradą paliko.
Jau norėtum ir tu nuo šakos atitrūkęs nulėkti,
Kai jauti savyje
Anei kuo neužpildomą dykrą.