Kelias


Slidus senatvės kelias, vedantis dangop,
Net jeigu debesys, atrodo, palei žemę tįso.
Eini namo? Tikrai eini namo?
O gal tenai, kur atminimai liko?
Pakilęs vėjas pėdsakus užneš
Ir nebeliks nei jokio orientyro.
Ar bežinosi, kur padėt save,
Kai sudvejosi – gyvas ar negyvas?
Nors ne – dar iškvepi gyvais šiltais garais,
Kurie šerkšnu nusėda ant blakstienų.
Į dangų tenka per namus nueit
Ne renkant trupinius – žaizdojantis ražienom.
Nijolena