Žiemos stebuklas
Į langą tyliai beldžiasi klajūnė snaigė:
Pirma, ledinė, pranašiška, atkakli.
Užgimsta, bręsta ir galiausiai metai baigias,
Kokie mes trapūs jaukiame žiemos glėby.
Baltai pavydžiu kalnui jo šviesios kepurės,
Upelės skaidriai tėkmei – ledo kailinių.
Šarma lange groteskišką paveikslą buria
Iš potyrių, troškimų ir slaptų minčių.
Pavirto kalvos kopomis, jas pusto vėjai,
Sudžiuvo žolės, medžių stagarai pilki.
Gamta krištolinius varveklius kruopščiai lieja,
Per girgždančią nostalgiją sniegu žengi.
O gruodį gimusiems žiema savaip daili:
Apsnigtas miškas, eketė ir pirkios dūmas.
Pakėlus galvą akimis žvaigždes renki,
Akimirką ramiai su savimi pabūti.
Visatos laikui kapsint, tu lieki žvitri,
Juodgalvė sniegena šalia ryškių šermukšnių.
Nurausta skruostai, kai gyvenimu degi,
Padūkęs speigas jautrią širdį švelniai glosto.