Tos mano eilės – lyg be adreso laiškai,
siunčiu juos liepą ir snieguotą gruodį...
Kur nukeliaus jos, niekad nežinai –
gal ir gerai – lemtis pirštu nerodo. 

Ten mano mintys – daugiaveidžiai aitvarai,
širdy užgimusios, žodžiu išdekoruotos,
klajūnės, besibastančios laike aklai,
metų tėkmėj suteikiančios paguodos.

Jos balansuoja ant realijų ribos,
keliauja po pasaulį kelio nenurodžius,
pasieks kieno nors sielą, tyliai apsistos –
gal apvalys kažką, o gal kažką apnuodys...

Nepykit ant eilių, jos kaip maži vaikai –
taip skaudžiai atviros, nemokančios meluoti...
Išsprūsta iš širdies jausmų purslais,
jų galioj sielos virpesius apnuogint.