Iš smulkmenų dėlioju savo dieną,
Kol vakaro dangus žvaigždes uždegs...
Ir vis arčiau glaudžiu tą žodį vieną,
Kurio vakaris vėjas nenuneš!
Juk jis ilgam į širdį įsirašė,
Nes jį man dovanojai nuoširdžiai.
Kai jau žara žvaigždes nuo skliauto raškė,
Tu man, ką pažadėjai, grąžinai...
Menu, tada išmokome dalintis
Ir žodžiais, nuotaika, ir viltimis...
----------------------------------------------
Mėnuo, prieš rytą, vis žemiau per sprindį –
Į pilką debesį nebeįkris...