.....

Kodėl turi būti penkios žvaigždutės,
Kodėl turi būti septyni drambliai,
Jeigu užtenka tik vienos saulės
Ir vienintelio žodžio – draugai.
 
Kodėl būtinai turi geisti, o ne mylėti,
Kodėl turi liesti, o ne grožėtis,
Kartais viskuo nusivilti,
Kartais visus mylėti.
 
Kodėl kaip tą lino šiaudą
Turi trinti, vis mušti ir mindyti,
Tai į rojų, tai į pragarą mesti,
Kol pagaliau gali pamatyti ir suprasti,
 
Kad meilė visuomet buvo šalia tavęs,
O tu jos tūkstantį kartų nepastebėjai,
Galėjai būti labai labai laimingas,
Tačiau daug vargai ir daug kentėjai.
 
Kol  pagaliau ji pati tave surado,
Priglaudė prie savo krūtinės,
Nuprausė, aprengė švariu drabužiu,
Parvedė namo takais gimtinės.
 
Tai tokia yra tikroji meilė ir draugystė,
Ji tokia gali būti tik vienintelė pasaulyje,
Kaip ją suprasti, pajausti ir nepaklysti,
Kada esi pilnas jėgų ir širdis be apgaulės.
poeta