blizgėdamos,
skambėdamos varpeliais,
kvepėdamos cinamono kerais,
per kasdienybės slenkstį garsiai žengia
Kalėdos puošnios – jos vis vien ateis,
net jei jas pasitiksi
gausa nesužavėjusiais stalais,
tyla namų,
kur vienišumas slepias,
kur sklando liūdesys juodais sparnais,
kur į akis įžūliai žvelgia
skurdi būtis –
Kalėdos ten ateis...
galbūt jautrios širdies kaimyno palydėtos,
paguodos žodžiais, tyliai ištartais,
sušildys delnus sauja mandarinų,
sausainiais ką tik iškeptais...
... gal ir negausios vaišės...
Dievas teatleis...
kad dalinuosi galbūt per menkai –
atleisk, kaimyne, nelengvi laikai...

tegul ateis Kalėdos į kiekvieno širdį
palaimintais užuojautos keliais...
visus metus tebus gerumui vietos –
juk nežinom niekas,
gal atjautos ir mums kada prireiks...