Kaip gera pasinerti į baltą miško tylą,
Atvert švelniems jausmams plačiai duris,
Tegu į sielą  snaigės, lyg žvaigždės byra,
Ir kelia vis aukštyn pilnatvės sūkurys.

Ir gimsta toks galingas meilės jausmas
Ir rodos, kad išties gali mylėt visus,
ir tą vis burbantį ir nepatenkintą kaimyną,
Ir visus tuos, su kuriais teko būt kartu.

Tai tik gyvenimo akimirka truputė,
Tačiau tiek džiaugsmo ir vilties joje,
Išeikim iš pastogių ir pakalbinkim zylutę
Be žodžių ir tik geros širdies kalba.

Atgims pasitikėjimas ir tvari ramybė
Su savimi pačiu su žeme ir dangum,
Kiekvienas mes paliksim savo tapatybę,
Paženklintą ne vien tik juodu kryželiu.

Mes kilę iš žvaigždžių, vėl į žvaigždes sugrįšim
Ir pildysis dangus ir naktį bus šviesiau,
ir bus išpildyta, ko tik mes paprašysim,
Sniego baltumo ar artumos žmogaus.