Ryškėja vertikalė,
Kai trupa sausledis senatvinės dienos,
Kai tu sapnuoji tiktai būtą laiką,
Kai reikia išmaldos –
Nebeturi, ką šiam pasauliui duot,
Kai pajunti glėby jog niekas nebelaiko.
Meldies? Keiksnoji?
Gal liūdnai šypsais?
Gal nejunti, kaip akys drėksta,
Išrasoję sulą?
Procesijoje liūdintys tavieji angelai.
– Ką užkasate, ponai duobkasiai?
– Eilinį kūną nulio...
Tiek to gyvenimo –
Brūkšnelis ant akmens,
Kurį aprėmino dabar dvi nebesvarbios datos.
Nutolsta angelai.
Į dangų?
Ne – gyvent
Ir garsiai treška sausledis
Po jų žemėtais batais.