Viskio stikle teliko ledas.
Šaltas, atgrasus.
Atminty nudilęs aidas,
Deginantis, kiek baugus.

Upės su krantais išėjo
Pavasarį į marias.
Miškas laukė vėjo, vėjo,
Kurs nušukuos senas šakas.

O pavasario viliokė
Laksto tekina krantais,
Juokias juokias, šoka šoka,
Tartum laumė vakarais.

Žiba žiba juoda upė.
Galgi jon kas nors ateis?
Kad galėtų suvilioti
Ir apglėbt šaltais skvernais.

Žvejas meta lengvą plūdę,
Tartum burtą – ką atskleis?
Žvitrios žuvys nardo šaudo,
Jos auksinės neprileis.

O sugaudęs, suvaitojęs 
Virsta medis gūdumoj.
Ir tik šunys loja loja.
Temsta. Sutemas nuleis.