Sakoma, kad gimimas yra vienas iš pasaulio stebuklų, vienas iš gyvenimo stebuklų. Pamatyti kieno nors gimimą, nesvarbu, kas tai bebūtų: žmogus ar veršiukas, ešerys ar viščiukas, tai yra neįkainojama gyvenimo patirtis, neįkainojamas vaizdas, jausmai. Tomis akimirkomis atrodo, kad tampame geresniais, nei kad buvome prieš tai; tomis akimirkomis niekas nebebūna svarbu, išskyrus naujagimį. Gimimas, gyvybė, gyvenimas – tai gamtos dovana. O mano gimimas nebuvo dovana, nebuvo stebuklas, tai buvo katastrofa. Ir ši katastrofa tęsiasi iki šiol.
   Gimiau gražiausiame metų laike, kuomet sužydi sodai, kuomet alyvų kvapas kutena nosis, kuomet visur žalia, miela, girdisi įvairiabalsių paukščių choras, o širdyse juntama artėjanti vasara. Tėvai pasakojo, kad gimiau naktį, maždaug vidurnaktį, kai vieną dieną keitė kitą. Niekas nežinojo, kurią gimimo dieną vertėtų užrašyti į gimimo liudijimą: 12 ar 13 dieną. Motina nenorėjo, kad dokumente būtų skaičius 13, pasak jos, šis skaičius nėra geras skaičius, kad tas skaičius traukia nelaimes, o ypač gimusiam kūdikiui. Todėl buvo nuspręsta, kad 12 diena bus tinkamiausia. Į šį pasaulį atėjau per skausmą, kraują ir riksmus. Rėkiau ne tik aš, bet ir motina. Juk nuo tos nakties ir jai, ir man prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Buvau pirmagimė, bet po metų vėl viskas pasikeitė – gimė antras vaikas, vėliau – ir trečias, ir ketvirtas. Būtų galima sakyti, kad šeima yra palaiminta, ir kad tėvams džiaugsmo yra per akys. Bet, deja, taip nebuvo, ypač vargingoje šeimoje. Džiaugsmo buvo mažai, o su kiekvieno vaiko atėjimu į šį pasaulį daugėjo rūpesčių ir vis didesnis žinojimas, kad reiks papildomai išmaitinti dar vieną burną. Vaiko gimimo metu džiaugsmas liejasi pro kraštus, susijaudinimas, nerimas neleidžia nervams atsipalaiduoti, gimdymo palatoje visi laukia stebuklo. Bet po palaimingo įvykio sugrįžus namo, džiaugsmas baigiasi – prasideda viena didžiausia gyvenimo kova – išlikimas arba, kitaip tariant, išgyvenimas. Kaip išgyventi 1996 metus, kai 10-ies litų kupiūra buvo nemaži pinigai, Lietuva tik šešerius metus gyvavo kaip vėl laisva valstybė, o pagrindinis šeimos maitintojas uždarbiauja už kelis litus? O kaip išgyventi sekančius metus, o dar vėliau kitus sekančius, kai burnų šeimoje daugėja? Nebuvo lengvas gyvenimas, ypač auginant keturis mažamečius vaikus. Buvo galima manyti, kad viskas bus gerai, kad viskas susitvarkys, jei tik nepasiduosime tol, kol turėsime vieni kitus. Bet vienų kitų turėjimas buvo vienas skaudžiausių smūgių. Augant nuolatinės tarpusavio kovos: vaikai prieš vaikus, vaikai prieš tėvus, motina prieš tėvą, neleisdavo atsipalaiduoti nė akimirkos, nuolatinė įtampa versdavo jaustis nesaugiam, kai niekada negali žinoti, kuriuo metu motinos ranka pakils prieš tave arba jaunesnės seserys ar brolis, susimokę prieš tave, įskųs motinai, puikiai žinodami, kad už tai vyriausioji stipriai gaus į kailį už nieką. Taigi visi gimdymo stebuklai išgaravo vos tik peržengus namų slenkstį.
   Vaiko vaikystė būna pats nerūpestingiausias gyvenimo laikotarpis. Tuo metu nereikia niekuo rūpintis, sukti galvos dėl vienokios ar kitokios problemos, nes už vaiką rūpinasi viskuo tėvai. Tėvai sprendžia, ką vaikui vilkėti, ką jam valgyti, kokius žodžius galima tarti, kokius – ne, su kuo ir kur žaisti, kokias mokyklas lankyti ir t.t. O ką daryti, jei jau nuo mažumės vaikas būna pratinamas priimti atsakomybę už kitus, už savo veiksmus, už problemas, jei vaiko vaikystė paverčiama suaugusiųjų gyvenimu? Ką vaikui daryti, kaip gyventi, jei paauglystėje jis suvokia, kad viskas, kuo tikėjo anksčiau, ką pasakojo ir darydavo motina, pasirodo yra melas? Kad pats patikimiausias žmogus pasaulyje visus aštuoniolika metų melavo savo vaikui? Vienintelė tiesa telieka tavo gimimo diena, nuolatinis pyktis ir tuštuma širdyje, suvokus, kad vienintelė motina niekada nemylėjo. Ir telieka su šia tiesa susitaikyti, nes negali prarasti to, ko niekada neturėjai, o tai, ką manei, kad turi, pasirodo tebuvo tik gabaus fokusininko iliuzija.
   Į šį pasaulį atėjau per skausmą, kraują ir riksmus. Ir nuo tos dienos buvau aprūpinta viskuo, ko man tuo metu reikėjo: šiluma, meile, rūpesčiu. Ir nuo tos dienos motina sakydavo, kad myli mane, kad myli brolį, seserys, kad myli mus visus vienodai. Ir mes tikėjome. Tikėjau ir aš. Tikėjau, kad ji mane myli, tikėjau, kad ji padarys viską dėl savo vaikų. Bet tikėjimas ilgai nesitęsė. Jau nuo ankstyvos vaikystės buvo matomi tam tikri išduodantys tėvų elgesį su vaikais ženklai. Bet jų aš nesupratau. Buvau per maža, kvaila, dar nieko nesuvokianti miela mergaitė. Nesuvokiau, kad šeimoje esu vienintelė išskirtinė, nesuvokiau, kad manęs niekada nenorėjo motina, nesuvokiau, kad ji yra gera aktorė ir sugebės kuo puikiausiai atlikti savo mylinčios mamos vaidmenį. Nesuvokiau, kad ateis tokia diena, kai viską suprasiu, o supratusi suvoksiu, kad tai labai stipriai skaudina. Tiesa visada būna skaudi, o melas – saldesnis. Taip aš išgyvenau savo aštuoniolika metų: saldžiai rūgščioje iliuzijoje. Ir toji iliuzija atrodė normali. Nemačiau kitokio pavyzdžio, nežinojau, kad kitose šeimose gali būti kitaip, nesupratau, kad kitose šeimose vyriausieji vaikai bus mylimi kaip ir jauniausi. Viskas atrodė sveikai, normaliai. Bet kas yra normalu? Kaip turėtų atrodyti normaliai? Tikėjau, kad sveika yra, jei gauni į kailį, eiti į mokyklą su mėlynomis kojomis ir visiems meluoti sakant, kad tos mėlynės atsirado nukritus nuo dviračio. Tikriausiai vaikystėje buvau tokia pat tobula melagė kaip ir mano motina, jei niekas iš mokyklos aplinkos nesusivokė patikrinti tų ,,faktų“ dėl dviračio, puikiai žinodami, kad visame miestelyje buvau pati geriausia, greičiausia dviratininkė, ir kad man nuo jo nukristi yra tiek pat šansų, kiek eiliniam kaimo girtuokliui tapti Lietuvos Respublikos prezidentu. Tikriausiai tuo metu visi aplinkiniai buvo patys kvailiausi žmonės... Žinojau, kad yra vaikų teisių tarnybos, ir kad bet kada galiu pasiskųsti. Bet skųstis nei man, nei kitam šeimos nariui nesinorėjo. Nė vienas nenorėjo užtraukti šeimai gėdos. O tas, kuris bus skundikas, taps šeimos išdaviku. Nuo tokio asmens šeima nusisuks. Buvom auklėjami, kad savų išduoti negalima, kad tai yra viena didžiausių nuodėmių. Todėl visi tylėjome, buvome „užsimerkę“ prieš problemas, tikėjome, kad taip yra normalu, kad taip turi būti, kad vieną dieną tai baigsis ir visi gyvensime ilgai ir laimingai. Deja, niekas negyveno laimingai. Deja, pasaka niekada neprasidėjo. O motinos „meilės“ išraiškos savo vaikams dažnėjo.
   Į šį pasaulį atėjau per skausmą, kraują ir riksmus. Mano šeimoje buvo normalu rėkti vienas ant kito. Šaukdavome kviesdami prie pietų stalo, šaukdavome, kai motina kažkurio iš vaikų ieškodavo, šaukdavome kalbėdamiesi ar riedamiesi, šaukdavome, kai būdavo gerai, ir kai blogai, rėkdavome, kai skaudėdavo, pešdavomės, rėkdavome norėdami įrodyti savo tiesą. Tai buvo normalu. Pamenu, kad per kiekvienus pietus motina kažkuriam iš mūsų liepdavo pakviesti kitus prie padengto stalo. Pamenu, kaip kas kartą išėję į lauką šaukdavome „Tete, valgyt!“,o tėvas, skaldydamas malkas už tvarto, atsišaukdavo „Gerai, ateinu!“. Kiekvieną kartą buvo galima nueiti už to tvarto ir gražiai nešaukiant pakviesti tėvą namo prie stalo. Bet kiekvienas iš mūsų pasirinkdavo šaukti, nes tai mūsų šeimoje buvo normalu ir priimtina. Ir šaukdavome kiekvienoje situacijoje kaip kokie laukiniai. O viešoje vietoje elgėmės civilizuotai, stengėmės atrodyti tobuli, tobula, darni šeima. Ir žmonės tuo tikėjo. Tikėjau ir aš. Tikėjau, kad esame normalūs, tikėjau, kad kiekvienas mūsų veiksmas yra tinkamas, normalus. Būdavo keista, jei vietoj rėkimų, šauksmų būdavo tyla arba motina ką nors pasakydavo ramiai, nešaukdama. Šito mes labiausiai bijodavome. Nes tai bylodavo, kad situacija yra labai prasta, ir kad kažkas rimtai nukentės. Neveltui yra sakoma: „Tyla prieš audrą“. Todėl mes bijodavome ir laukdavome baisios audros iš motinos. Dažniausiai visi bėgdavome slėptis kaip kokios pelytės. Atsimenu, kad pirmiausia kliūdavo tam, kuris pirmas pasimaišydavo jai po kojomis, po to ir kitiems atseikėdavo moralą, bet jis būdavo mažesnis, nei kad pirmajam „nukentėjusiajam“. Žodis „pirmas“ reikšdavo „savižudis“ arba „idiotas“, kai motinai būdavo bloga nuotaika. Bet taip pat tas žodis reikšdavo „gudrus“, jei pirmas paprašydavai pakartoti porciją prie stalo arba pirmas gaudavai paskutinį saldainį. Bet paskutinio saldainio atidavimas vienam iš vaikų reikšdavo ir didesnę motinos meilę tam vaikui nei likusiems. Skamba kvailai. Bet visuomet buvo įrodymų tam pagrįsti. Visuomet paskutinį saldainį gaudavo jaunesnis už pirmagimį vaikas. Dažniausiai tai būdavo pati jauniausia sesuo, nes ji buvo laikoma pagranduku, mažiausia. Tai buvo normalu, nes jaunesnieji vaikai visada būna lepinami tėvų. Buvo normalu girdėti motiną sakant, kad ji myli visus vienodai, išskyrus mane. Buvo normalu padėti tėvams namie prie darbų, kai esi tik ketverių metų mergaitė, o likusieji amžinai lieka jauniausi, amžinai maži, amžinai nieko nesugebantys. Tuo metu nesusimąstydavau, kodėl kartais motina vienu metu apglėbusi trys vaikus juos bučiuodama kartoja, kad jie geriausi, mieliausi, ir kaip juos ji mylinti, palikusi mane vieną nuošaly stebėti viso to vaizdo. Ir kaip galėjau apie tai mąstyti? Negalėjau. Neturėjau pakankamai proto. Bet tai taip pat atrodė normalu. Juk aš vyriausia ir man meilės reikia mažiau nei kitiems vaikams. O į motinos glėbį daugių daugiausia tilpti tegalėjo tik trys vaikai. Tai kaip ji būtų galėjusi apglėbti mane, pamyluoti ir pasakyti, kad myli ir mane, jei viskas būdavo atiduodama kitiems? Niekaip. Augau, manydama, kad esu lygiai taip pat mylima, o kad su manimi elgiamasi išskirtinai kitaip tik todėl, kad esu vyriausia. Vienintelis ryškus skirtumas buvo motinos tuščias žvilgsnis į mane. Žiūrėdama į mane, ji nieko nematydavo, nebūdavo džiaugsmo kibirkštėlės. Buvau kliuvinys jos gyvenime. Vienintelė šeimoje, kurios ji nuoširdžiai neapkentė, nemylėjo. Buvau visų jos nelaimių kaltininkė... Jaustis kalta, kad motina pastojo. Jaustis kalta, kad gimei. Jaustis kalta,kad nenumirei kūdikystėje. Jaustis kalta, kad ji susirgo. Jaustis kalta, kad ji nelaiminga. Jaustis kalta, kad ji jau niekada nebepasveiks. Jaustis kalta, jei ji nusižudys... Ar taip įmanoma? Ar gali vienas žmogus tiek atlaikyti ant savęs: visus kaltinimus, visus karus, visas pasaulio problemas? Ar gali žmogus savyje jaustis stiprus, kai jo stiprybės šarvus nuolatos čaižo negandų rimbai? Ar gali jis jaustis laimingu, kai jo artimas nelaimingas? Ar gali? Ar gali? Ar gali?..
   Gimiau naktį, maždaug vidurnaktį, kai vieną dieną keitė kitą. Gimiau tamsoje, nieko matyti negalėjau. Keisčiausia tai, kad toji tamsa vis dar manyje yra. Augdama savo šeimoje nemačiau šviesos ar vilties trupinių, nemačiau išeities, niekada nemaniau, kad gyvenimas galėtų būti geresnis. O dabar jis yra kur kas geresnis nei buvo prieš tai, bet tamsa vis dar neišsisklaidžiusi, o savo esybe jaučiu, kad nesu pilna, kad manyje vis dar kažko trūksta. Žinau, ko trūksta, žinau, kad niekada negausiu, žinau, kad jau nebereikia – aš užaugau, aš išgyvenau, išlikau. Tos tuštumos niekas nebeužpildys, nes tai buvo skirta tik vienai vienintelei meilei – motinos meilei. Ir jos vietoj niekas negali pakeisti. Bet man patinka gyventi tamsoje, jausti ją savyje, patinka žinoti, kad jau nebesu auka kaip kadaise, patinka būti plėšrūne, kuri padarytų bet ką, kad gautų ko norinti, kad daugiau niekada nebebūtų tarp aukų, tarp silpnųjų. Bet būti stipriai nėra lengva. Kasdien tenka susidurti su sunkiausiu gyvenime iššūkiu – gyventi. Gyventi, nepasiduoti, nubusti rytais ir suvokti, kad vis dar sekasi, kad vis dar kažkam galbūt esi reikalinga. Ak, kaip norėčiau paimti aštrų peili ir persipjauti sau riešo venas ir stebėti kaip visas raudonas kraujas išteka iš kūno; ar su kokiu automobiliu lėkti dideliu greičiu ir rėžtis į patį storiausią, tvirčiausią stulpą, kad pasijust bent akimirkai geriau. Daugelis pasakytų, kad tai ne išeitis. Aš taip pat daug kam pasakyčiau tą patį, bet ne sau... Sau tegaliu pasakyti: kvailė! Ir vis dėl to gyventi. Privalau gyventi.
Į šį pasaulį atėjau per skausmą, kraują ir riksmus. Iki studijų metų daug skaitydavau grožinės literatūros. Dažnai pranykdavau pasakų, romanų ir detektyvų pasaulyje. Realybė būdavo per daug sunki, kad joje galėčiau išbūti ilgesnį laiką nei vieną parą. Todėl skaitydavau kiekvieną dieną, kiekvieną laisvą minutę – tai buvo kitoks pasaulis, kuriame manęs niekas nežemindavo, nemušdavo, kuriame buvau laukiama tarsi svečias. Pamenu, kad pirmą kartą esu nemylima, sužinojau šeštoje klasėje. Motina virtuvėje ginčijosi su močiute. Lauke švietė saulė, buvo šilta diena ir brolis su seserimis žaidė ant smėlio. Aš kaip visuomet sėdėjau namie su knyga rankose. Buvau taip įsitraukusi į joje vykstančius įvykius, kad negirdėjau motinos šūksnių, močiutės prieštaravimų jai, nemačiau, kas dėjosi aplink mane. Beskaitant knygą, mano ausys pagavo močiutės išsakytus žodžius mano motinai: „Ir kodėl tu taip sakai? Tu juk nerimtai?“. Suklusau, nes pasirodė, kad dviejų moterų pokalbis gali būti įdomus. Nugirdau motinos garsų atsakymą: „Aš dar ir kaip rimtai! Manai, kad aš juokauju, bet kada aš juokavau? Tu niekada manęs nemylėjai. Tau aš šito atleisti negaliu. Privalai suprasti, kad aš jos taip pat nemyliu, kaip kad tu manęs. Niekada nemylėjau, nemyliu ir nepamilsiu! Žinau, kad tu to girdėti nenori, nes ji yra tavo anūkė ir tu tuos myli visus vienodai. Bet aš ne tokia kaip tu. Aš puikiai žinau, ką jaučiu. Ir nieko pakeisti negaliu. Bandžiau. Bet nieko neišėjo“. Mačiau tik močiutės nugarą iš gretimo kambario, kuriame tuo metu buvau, bet galėjau jausti, kad ją motinos žodžiai ne tik nuliūdino, bet ir supykdė. Jos dukra meta kaltinimą jai. Nepagrįstą kaltinimą. Ir tokiu būdu pateisina savo elgesį su manimi. Į motinos žodžius močiutė palingavo galvą ir prislopintu balsu jos paklausė: „Šitaip kalbėdama prisidirbsi sau bėdos. Dar kas iš vaikų išgirs. Kaip jie sureaguos, tai išgirdę?“. Motina visada turėjo viskam atsakymus. Ji nė kiek nesutriko. Tik patikino močiutę, kad visi vaikai šiuo metu yra lauke ir jos gali drąsiai be užuolankų apie tai pasikalbėti. Nė viena iš tų moterų virtuvėje nežinojo, nenujautė, kad gretimame kambaryje bus vyriausioji dukrą, kuri girdės jų ginčą. Visi tie nugirsti žodžiai pasėjo manyje abejonę, abejonę motinai, abejonę viskam, ką ji iki tol buvo mums vaikams sakiusi. Maniau, kad man tik pasigirdo, kad klaidingai nugirdau, arba motina taip tik kalbanti, kad įskaudintų močiutę. Galbūt ji kalbėjo apie kažką kitą, o ne apie mane? Bet man nepasigirdo. Sekantys jos žodžiai išskaidė abejones ir užtvirtino galutinai tikrąją tiesą: „Laimos niekada nenorėjau. Tu mane vertei nepasidaryti aborto. Kaip galiu mylėti ją, jei jos niekada neturėjo būti?“. Ji kalbėjo nuoširdžiai. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime išgirdau jos balse skambantį tikrą nuoširdumą, nesuvaidintą nuoširdumą. Jos žodžiai mane įskaudino. Supratau, kad ji sako tiesą, nors giliai širdyje norėjau tikėti, kad ji vėl meluoja. Kaip galima mylėti kitą, kurio niekada netroškai, net jei tas asmuo yra tavo vaikas? Neišsidaviau, kad girdėjau pokalbį, jos dar iki šiol to nežino. Negalėjau to pasakyti garsiai. Motina manė, kad tai liko tik tarp jos ir močiutės. Ir stengiausi, kad taip ir būtų.
   Vienas atvejis, keli pasakyti žodžiai dar nieko nereiškia. Kaip ir nereiškia nuolatiniai priekaištai, kaltinimai: „Kodėl tu negali būti kaip Andriukas? Pasižiūrėk į jį – jis geras berniukas, tikras šaunuolis.“. Taip, motin, ir kodėl aš negaliu būti tokia kaip jis? Gal todėl, kad aš ne jis ir niekada tokia nebūsiu. „Tu niekada nieko gyvenime nepasieksi. Andriukas pasieks, nes jis geras mamytės sūnelis. O tu esi niekam tikusi. Ir kodėl tave dar gimdžiau?“. Ir kodėl, motin, tu mane gimdei? Juk aš to neprašiau, niekada to neprašiau. „Bent padėkotum man, kad gyvą palikau! O juk galėjau dar mažą uždusinti“. Ir kodėl neuždusinai? Galbūt, jei tuomet manim būtum atsikračiusi, būtum buvusi laimingesnė, dėl savo nesėkmių nekaltintum manęs? Pati dabar esi kalta, kad privalai į mane žiūrėti pagiežingu žvilgsniu. Bet kažkodėl kalta jaučiuosi aš. Kodėl? Jaustis kalta, kad motina pastojo. Jaustis kalta, kad gimei. Jaustis kalta, kad nenumirei kūdikystėje. Jaustis kalta, kad ji susirgo. Jaustis kalta, kad ji nelaiminga. Jaustis kalta, kad ji jau niekada nebepasveiks. Jaustis kalta, jei ji nusižudys... Ar taip įmanoma? Ar gali vienas žmogus tiek atlaikyti ant savęs: visus kaltinimus, visus karus, visas pasaulio problemas? Ar gali žmogus savyje jaustis stiprus, kai jo stiprybės šarvus nuolatos čaižo negandų rimbai? Ar gali jis jaustis laimingu, kai jo artimas nelaimingas? Ar gali? Ar gali? Ar gali?..
   Paauglystė visiems dažniausiai būna sunki. Tuo laikotarpiu vyksta gana spartus fizinis brendimas. Paauglių emocijų kaita neretai išmuša tėvus iš kontrolės. Būname stiprūs, galingi, emocingi, aikštingi, protingi, mums pasaulis visas po kojų, mes žinome visas tiesas, mes visuomet teisūs ir niekuomet neklystantys. Ko tik paaugliai neiškrečia tuo metu... Ko tik neiškrėčiau aš. Dar iki šiol tėvai daug ko nežino apie mane. Paauglystėje mėgdavau iššūkius, mėgdavau konkuruoti ir laimėti. Vienas iš užsiėmimų būdavo žiūrėti žmogui į akys ir priversti jį jas nusukti arba nuleisti. Visus savo draugus įveikdavau šiuo išbandymu, išskyrus niekada nepajėgdavau nurungti motinos. Ji galėdavo ilgai žaisti šį žaidimą, kol priešininkas galiausiai pasiduodavo. Atsimenu, kad po vieno tokio žaidimo su ja jos akyse išskaičiau viską, ką anuomet norėjau žinoti – ji iš tiesų manęs nemylėjo. Žinojau tai seniai, bet giliai širdyje norėjau tikėti, kad tai nėra tiesa. Tą dieną gavau jos patvirtinimą. Tai stipriai įskaudino. Mano elgesys su ja nuo tos dienos pasikeitė: žiūrėjau į motiną kaip į svetimą asmenį. Norėjau šaukti, rėkti„Mylėk mane! Mylėk mane, kaip myli kitus! Mylėk mane!“, bet ji nemylėjo. Niekada nemylėjo ir nemylės. Niekada žiūrėdama į mane ji nesišypsos, niekada ji nuoširdžiai nepasakys „myliu tave, dukryte“, niekada nepasakys, kad ji laiminga, turėdama mane, brolį ir seseris... Niekada... Niekada... Niekada jos šeima nebus jos šeima. Niekada ji nesupras, kad be meilės nebėra pilnaverčio gyvenimo. Niekada, niekada, niekada... Niekada.
   Į šį pasaulį atėjau per skausmą, kraują ir riksmus. Pirmą kartą kraujavo motina, kai gimdė ji mane. Antrą kartą kraujavau aš, kai vos nesulaužė ji man nosies. Trečią kartą kraujavo mano širdis, kai skambučiu ji atsisveikino pasakydama, kad jai visko jau gana, kad jai visko per akis ir ji daugiau nebeturi jėgų kovoti, ir vienintelė išeitis, kurią ji mato, tėra virvė ant šakos. Kraujavo mano širdis, kai paskutiniai mano žodžiai jai buvo: „Ir pirmyn! Sėkmingai nusižudyk! Juk visada to troškai“. Kraujavo mano širdis, kai protas suvokė, kad ji niekada to nepadarys vien iš principo. Iš principo nepaklusti kitiems, neklausyti kitų, vadovautis tik pagal save. Mano paskutiniai žodžiai paskatino ją nenusižudyti vien iš principo. Dažnai gailiuosi, kad jei prieš kelerius metus būčiau pasakiusi kitus žodžius, kitus žodžius, kurie būtų skambėję maždaug taip: „Nereikia, nedaryk to. Mes nenorime tavęs netekti...“, ji būtų nusižudžiusi. Ir tik vien iš principo, kad nepaklausytų mūsų. Bet jau to niekada nebesužinosiu, nebesužinosiu, kaip viskas būtų pakrypę, jei būtų buvę ištarti kiti žodžiai. Ir amžiais jaustis kaltai, kad motina nepadarė to, ko visada norėjo tik per mane, tik per mano neapgalvotus žodžius. Ji niekada nebebus laiminga ir nebebus laimingi žmonės, esantys šalia jos. Sugriovusi šeimai gyvenimą, ji griauna toliau, griauna kitų gyvenimus, griauna savąjį gyvenimą. O aš dėl to jaučiuosi kalta, ir kraujuoja mano širdis. Žiūrėjimas į praeitį tik skaudina, bet nežiūrėdama į ją, pradedu pamiršti, kad kažkada turėjau tokį gyvenimą, pradedu pamiršti, kad kažkada praeitis egzistavo. Praradimai tampa atradimais, o atradimai – praradimais. O žiūrėdama į ateitį jos nematau, nematau šviesos savo kely, gyvenu tamsoje, ir tamsa visada su manimi.
   Į šį pasaulį atėjau per skausmą, kraują ir riksmus...