Atsikeliu vos suskambejus žadintuvui ir ne iš karto suvokiu, kodėl esu ne savo kambaryje, bet po minutės prisimenu. Visas apsimiegojęs nusiprausiu ir apsirengiu, bet net ir tada vos išlaikau atmerktas akis. Lengvai užkandame ir einame tiesiai į Lizos mašiną. Atsisėdęs ant galinės sėdynės vėl užmiegu. Nors suprantu, kad Liza biologiškai yra mano mama, kol kas net mintyse negaliu jos taip pavadinti. Bet vadindamas Eliją tėčiu nesijaučiu keistai.

Privažiuojame Elijaus namą ir persėdame į jo mašiną.

- Ar tu įsitikinęs, kad tikrai galėsi vairuoti? Iš veido atrodo, kad blogai jautiesi. Galiu ir aš pavairuoti. - Liza, panašu, susirūpina.


- Man viskas gerai, tiesiog prastai miegojau. Bet išgėriau kavos, tai tikrai neužmigsiu. Jei vis dėl to norėsis miego sustosime degalinėje nusipirkti kavos. Nors ir taip stosime. Meibelei reikia visokių užkandžių ir saldumynų, kad palengvinti abstinenciją, be to, reikės ir į tualetą. Tad dėl manęs gali nesijaudinti.

- Aš irgi norėsiu kavos - įsiterpiu - kaip atrodys jeigu nueisiu pas sesę visas apsimiegojęs.

- Atrodys, kad anksti atsikėlei dėl jos. Bet žinoma, nupirksim tau kavos o užkandžius teks dalintis su Meibele. Tai pirksim daug, kad visiem abiem užtektų.

Aš tik atsisėdu į mašiną ir beveik iš karto atsijungiu. Atsibundu tik prie degalinės. Jaučiuosi kaip sapne. Vis dar sunku susivokti kas vyksta. Išlipu iš mašinos ir iš karto patraukiu prie kavos aparato. Įsipylęs kavos dar prisipilu daug visokių sirupų ir padavęs kavą tėčiui nueinu į tualetą. Vaizdas kurį pamatau vos išėjęs iš degalinės mane nustebina - tėtis su Liza stovi apsikabinę prie mašinos. Po to kai man teigė, kad visiškai nebendrauja. Tai šiek tiek įtartina ir imu manyti, kad jie man kažko nesako. Bet nesinori tikėti, kad mano biologiniai tėvai man meluoja. Tada tėtis atsisuka į mane ir paaiškina, kad Liza buvo labai nusiminusi ir jis bandė ją paguosti. Turbūt tikrai susireikšminau ir nėra ko jų įtarinėti. Normalu, kad ji nusiminusi. Aš irgi nusiminęs. Išgirsti, kad tavo sesuo, pasirodo, yra narkomanė tikrai nėra labai džiugi naujiena. Atsigeriu kavos ir gyvenimas prašvinta. Trumpai pasimeldžiu ir lipu į mašiną. Šįkart nemiegu. Tėtis pamatęs, kad miegoti neketinu įjungia muziką. Kiek nustebina, kad jis klausosi krikščioniškų dainų. Apreiškimo giesmė, Vandenynai, ir mažiau populiarios dainos.

- Ar tu įtikėjai per pastarąsias dvi valandas? - pajuokauju.

- Aš užaugau su tikinčiaisiais. Bet mano tėvai buvo kaip fariziejai. Augino mane kaip paklusnų sūnų ir mano paklusnumo siekė mane gąsdindami. Niekada neklausdavo kaip sekėsi mokykloje ir neguosdavo jei su kuo nors susipykdavau, neskaitydavo pasakų prieš miegą, net nepabučiuodavo. Jie nuolat klausydavosi tokių dainų ir jos man tikrai patiko. Ko negalėjau pakęsti tai griežtų tradicijų. Jie versdavo mane melstis nustatytomis valandomis, būtinai skaityti Bibliją ir nuolat man pamokslaudavo. Kai tapau paauglys ir pradėjau maištauti trenkiau durimis ir išrėkiau jiems į veidą, kad man tokio Dievo nereikia. Bibliją atidaviau artimiausioje bažnyčioje ir nė nepažvelgiau į ją. Nuo tada prasidėjo mano priklausomybės pradžia. Atsirado miego sutrikimų, tad ėmiau vartoti migdomuosius. Su niekuo nebesikalbėjau. Ant tėvų tik šaukdavau. Reikalai tik blogėjo ir aš išsižadėjau Dievo. Kaltinau Jį dėl savo gyvenimo nors iš tikrųjų pats prisidariau sau bėdos. Pagarbos tėvams neliko, kasdien tapdavau vis agresyvesnis ir laukdavau vakaro kol tabletės pagalba atsijungsiu. Kai kartą grįžau namo girtas, tėvas pirmą kartą gyvenime man trenkė, o mama su skausmu akyse pasakė, kad jai gėda dėl manęs. Grįžęs į kambarį tabletę išgėriau su alkoholiu. Galiausiai pabėgau iš namų ir pradėjau vartoti narkotikus maišydamas juos su migdomaisiais. Kurį laiką lankiausi psichologų konsultacijose ir atvirai jiems pasakiau, kad noriu mirti, bet nusižudyti neišdrįsčiau. Dabar po truputį atrandu Dievą - mylintį ir gailestingą. Jis išgelbėjo Meibelę ir mane. Galėjo baigtis ir blogiau - jis pažvelgia į Lizą - esu dėkingas jai, kad mane paliko, nes tai pastūmėjo mane siekti blaivybės. Tik pasiekęs dugną žmogus pradeda sveikti. Dabar suprantu, kad mano tėvai mane mylėjo, savaip. Tiesiog nemokėjo to parodyti.


- Kai išsiskyrėme aš kritau į didelę savigailos duobę, kad negalėjau net pasirūpinti savimi. Tik tada suvokiau kokia stipri buvo mano ko priklausomybė. Todėl teko priimti nelengvą sprendimą - atiduoti Lujisą kitai šeimai. O Meibelė galiausiai pati pabėgo. Ir aš visiškai ją suprantu.

- Praeities, žinoma, nepakeisime, bet visada galime pradėti iš naujo, dabar. Stebuklai iš tikrųjų vyksta gyvenime - patikinu juos ir save kad visiškai ant jų nepykstu. Tėčio istorija dar labiau atskleidžia kad su kiekvienu žmogumi turiu būti malonus ir draugiškas, nes kiekvienas turi savo istoriją ir kovoja kovas apie kurias net nenutuokiame.

Pajuntu, kad susigraudinu, tad greitai pasislepiu už sėdynės ir nusišluostau prasiveržusias ašaras. Ne tvarkingai naudodamasis servetėle, o tiesiog su rankove. Galiausiai liūdesys suspaudžia taip stipriai kad jau nebesivaldau. Pajuntu jį visame kūne.

- Nemanau, kad turėjai jam tai pasakoti. Pasidalinai tikrai per daug. Jam ir taip dabar nelengva. O dabar jam gali būti dar sunkiau viską priimti. Visa tai galėjo atsiskleisti palaipsniui, per keletą pokalbių. - išgirstu kaip Liza prieštarauja Elijui.

Aš nesikišu į jų pokalbį, tiesiog trumpai pasimeldžiu. Ir nors muzika vis dar skamba, užsnūstu. Atsibundu kai įvažiuojame į reabilitacijos centro kiemą. Kiemas tikrai neatrodo kaip ligoninės, labiau kaip stovyklavietės. Yra ir sūpynės ir nedidelis ežeriukas. Taip pat nemažai suoliukų ir terasa. Kai kurie žmonės valgo lauke.  Iš karto pasisakome, kad atvykome pas Meibelę. Belaukiant sesės tėčio akyse pastebiu ašaras. Liza stengiasi emocijų nerodyti. Prieinu prie jo ir turbūt pirmą kartą apkabinęs suprantu koks jis man svarbus. Patikinu jį, kad Meibelė tikrai jam atleis nors pats nežinau iš kur esu toks įsitikinęs. Tiesa, nuo Elijo priklauso tik atsiprašymas, o ar Meibelė jam atleis, tai jau jos reikalas.


- Jis galingas mūsų silpnume - tėtis tiesiog iš niekur prataria. Ir aš puikiai suprantu ką jis turi galvoje.


- Taip. Pasitikėkim. Ir atsiduokim Jo valiai.


Meibelė nusileidžia. Atrodo blogiau nei ją įsivaizdavau. Ji visa perbalusi ir liesa, paakiai pajuodę, kūnas nusėtas mėlynėmis, akyse beveik nėra gyvybės. Suprantu, kad ji blaiva neilgai, bet tikėjausi, kad pamatysiu joje bent kažką kas patvirtintų, kad ji tikrai nebevartoja. Tik plaukai švariai išplauti, tad panašu, kad ji pradėjo savimi rūpintis. Vis dėl to drąsiai prieinu prie jos ir apkabinu. Ji mane apkabina dar stipriau ir nepaleidžia bent minutę. Tada pasisveikina su Liza ir tėčiu.

- Džiaugiuosi jus visus čia matydama. Žinoma norėtųsi pasimatyti esant geresnėms aplinkybėms. Bet kadangi pasiekiau dugną ir vos nemiriau, turbūt geresnės progos ir nebūtume sulaukę. Galiu drąsiai teigti, kad ta diena kai atsidūriau ligoninėje buvo mano naujo gyvenimo pradžia. Lyg būčiau gimusi antrą kartą. Turėjau mirti, bet Dievas manęs pasigailėjo. Paslaptingas nepažįstamasis išgelbėjo man gyvybę. Dabar aš čia, beveik tris savaites nevartoju, laikausi taisyklių, tarnauju susirinkimuose. Ir aš noriu viską ištaisyti.


- Aš irgi noriu viską ištaisyti. Tai gal pradėkime nuo kavos ir saldainių? - pasiūlo  tėtis.


- Taip, tai butų tikrai gera susitaikymo pradžia.

Tėtis paduoda Meibelei kavos ir ištiesia nemažą maišelį saldumynų. Saldumynų ten tiek daug, kad pilnai užtektų visiems keturiems. Mane nustebina kai Meibelė staiga paklausia ar tėvai vėl kartu. Panašu, kad ji norėtų, kad taip būtų.


- Ne, mieloji, bet kai atsitinka kas nors susijusio su mūsų vaikais - mes susivienijame. Tiek tu tiek Lujisas esate mūsų abiejų vaikai. Net jei Lujisui atrodo kitaip. - Lizos balse pajuntu nuoskaudą.


Tada ji atsisuka į mane ir paprašo, kad atvirai papasakočiau kaip jaučiausi kai ji pažadėjusi, kad su manimi susisieks to nepadarė, kai nesidomėjo kas vyksta mano gyvenime, kaip jaučiausi žinodamas tik faktą, kad turiu biologinę sesę, bet jokio ryšio su ja. Ir aš tikrai atvirai tai pasakau. Išsakau, kad neretai abejodavau, kad ji mane iš vis prisimena, kad greičiausiai Liza tiesiog manęs nenorėjo, o tėvai sakė kitaip norėdami, kad pasijusčiau geriau, o viduje jaučiausi įskaudintas ir net išduotas nepaisant tėvų meilės man. Po mano pasidalinimo visi nuoširdžiai paverkiame.


- Suprantu, kad tau skaudu tai girdėti, bet tai yra sveikimo dalis. Sese, aš tau atleidau tą akimirką kai sužinojau, kad esi reabilitacijoje. Nes kaip galiu pykti ant sergančio žmogaus. Ant Lizos pykau kol sužinojau daugiau apie ko priklausomybę. Kai prieš daugiau nei savaitę kalbėjausi su Kloja mokykloje ir ji man pasakojo kaip jaučiasi iš kart atpažinau kas tai yra. Dėl to pradėsime lankyti alateen. Ir aš pats noriu geriau suprasti kaip būna kai šeimoje susipainioja vaidmenys, nes mano šeimoje to nėra.


- Sunkus tas devintas žingsnis. Skausmingiau už ketvirtą - prataria tėtis.


- Aš dabar ketvirtajame - tikiuosi globėja labai nepyks, kad taip anksti pradedu jau atsiprašinėti pilnai nesusitvarkiusi su savo vidumi - atvirauja Meibelė.


- Tiesą sakant, tu penktame dabar, primink kaip jis skamba - tėtis pataiso Meibelę.

- Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus - išpyškina kaip egzaminuojama mokinukė.


Viską išsakius ir išsiverkus tikrai palengvėja. Būtent tuo metu pajuntu tikrąjį atleidimą.  Lyg Dievas staiga išlaisvintų iš skausmo susikaupusio per 12 metų apie kurį net nenutuokiau. Man tik atrodė, kad gyvenu laimingą gyvenimą su mylinčiais tėvais. Man atrodė, kad nejaučiu jokio trūkumo ir tai, kad biologiškai esu susijęs su priklausomais žmonėmis, man nieko nereiškia nes esu laimingas priklausomybių neturinčioje šeimoje. Visą tai pakeitė malda, skaitymas, tarnavimas bažnyčioje, "pasimatymai" su Kele, nedrąsiai besireiškiantys romantiniai jausmai, kelionės be konkretaus tikslo, savaitgaliai su tėvais prie jūros ar vandens parke.


Atėjus pietų metui Meibelė pasiūlo prisėsti prie jos staliuko. Mes sutinkame, bet nieko nevalgome. Po kiek laiko ateina Amanda. Pasirodo, jos visada valgo kartu ir gyvena tame pačiame, kambaryje. Kai pavalgius Liza nueina pasikalbėti su Amanda kiek  nustembu ir nuseku jas akimis. Klausiamai pažvelgiu į tėtį, kuris nė kiek nesutrinka.


- Nesikiškime į moterų reikalus, sūnau. Mums tikrai nebūtina žinoti apie ką jos kalbasi.