Pasaka

Kartą prieš daug daug metų vieną berniuką amerikiečių kareivis spėjo ištraukti iš krosnies, kol ta dar nespėjo būti uždegta. Tai vyko per vieną pasaulinį karą, kurio metu vokiečiai krosnyse degino žydų tautybės žmones. Berniukas irgi buvo pripažintas žydu, nors pats jis nežinojo, kas iš tiesų esąs. Gali būti, kad žydu jį palaikė dėl to, jog vogdamas anglį prie kareivinių, ja išsitepliojo rankas, o šluostydamasis nuo veido prakaitą ir braukdamas jomis per plaukus, smarkiai visas išsisuodino ir atrodė toks lyg ne baltos rasės, ne arijus būtų. Anglis buvo reikalinga sušildyti sunkiai sergančią motiną, ir jos prie kareivinių nors vežimais vežk, jis gi paėmė tik kelis gabalėlius.

Praėjo daygybė metų, daug daug daug, net suskaičiuoti sunku, ir štai jis vėl atsidūrė Vokietijoje. Dabar jau nebuvo tų blogų žmonių, kurie persekiojo žydus. Jis susirado darbą ir uoliai dirbo. Viskas buvo gerai. Puiku. Nuostabu.

Bet vieną dieną pasaulį, o kartu ir Vokietiją, užgriuvo baisi liga. Niekas nežinojo, kaip išgyti. Visas pasaulis išprotėjo, puolė į didžiausią paniką. Buvo imamasi visokių priemonių, niekas negelbėjo. Net ir skiepas, kurį sukūrė mokslininkai, nepadėjo, vis tiek visi sirgo, net ir paskiepyti. Tada visi masiškai, užsiundyti pasamdytų šauklių, ėmė kaltinti sveikus žmones, tai yra tuos, kurie nesusirgo ta baisia liga. Buvo sakoma, kad viskas tik dėl jų, mat jie neserga, yra sveiki, reiškia, kažkas čia ne taip. Ir imta visur sveikus žmones vadinti ligoniais, ligos nešiotojais, nors tie tos ligos ir matę nebuvo.

Vokietijos vyriausybė vieną dieną paskelbė, kad nuo pirmadienio viskas, kas yra juoda, bus laikoma balta, ir atvirkščiai. Ir štai tas žmogus, esantis absoliučiai sveikas, nes visą gyvenimą sportavo, nerūkė, negėrė, yra paskelbiamas ligoniu, nes yra nepaskiepytas, o visi kiti, net ketvirtos stadijos vėžininkai ir pergyvenę tris infarktus, vežiojami vežimėliuose, vadinami sveikais ir galinčiais dalyvauti olimpiadoje. Visi nesveiki, tai yra be skiepų pažymėjimo, pradedami neįleisti į kavines. Po kiek laiko jiems užsidaro ir parduotuvių durys. Mūsų aprašomas žmogus eina nuo vienų durų iki kitų ir yra pavaromas šalin, nes jis yra viruso, kurio neturi ir nematė, nešiotojas. Jis neturi, ką valgyti. Dirbti jam taip pat neleidžiama, nors visi kiti širdininkai ir diabetikai dirba, jie yra sveikatos šaltinis, jie turi skiepą.

Prie vienos kavinės mūsų žmogus klausia: ar negalėtų nusipirkti bandelės ir kavos?

Jam atsakoma: ar turi pasą?

Bet aš sveikas.

Nesvarbu.

Tai jums rūpi mano sveikata ar dokumentas?

Žinoma, ausvaisas.

Jis nueina pas gydytoją.

Prašau, parašykite, kad  aš sveikas.

Bet tu neskiepytas, atsako daktaras.

O jūs patikrinkite mano pulsą, spaudimą, padarykite kraujo, šlapimo analizą ir tada spręskite apie mano būklę.

O kam, atsako gydytojas, jei esi neskiepytas, reiškia nesi sveikas. Ligonis, aišku?

Dar po kurio laiko buvo išleistas įsakymas visus ligonius atskirti nuo sveikų žmonių. Ir  jis grįžo į tą pačią koncentracijos stovyklą, nes vokiečiai nieko neišmeta ir nesunaikina, nežinia, kada ko gali prireikti. Jis netgi pasiprašė į tą patį baraką, kuriame kažkada gyveno. Jam mielai suteikė tą teisę. Ir štai dar po kelių dienų jis stojo prieš tą pačią krosnį (vokiečiai nieko neišmeta ir nesunaikina), nes ligonių sparčiai gausėjo, net ir tie, kurie buvo pasiskiepiję, vėliau imti pripažinti ligoniais, nes atsisakė vėl ir vėl skiepytis, žodžiu, liga darė savo, sveikų žmonių radosi vis daugiau ir daugiau, todėl reikėjo juos kažkaip naikinti, o čia ir pravertė senas geras išradimas – deginimo krosnys. Be to, sumąstė, kad prie krosnių prijungus laidus, kiekvienas degantysis prieš iškeliaudamas dūmais į dangų, dar gali pagaminti atitinkamą kiekį 220V elektros energijos.

Ir štai mūsų herojus stovi prieš atviras krosnies duris, kaip tada, ir laukia savo amerikiečio kareivio. Deja... Jo sveikas kūnas pagamino tokį kiekį 220V elektros energijos, kad iš jo buvo pagamintas Bosch klasės modernus šaldytuvas, kuris iš pradžių pateko į parduotuvės lentyną, o neužilgo buvo užneštas į vienos biurgerių šeimos buto virtuvę ketvirtame aukšte. Šeima buvo pasiskiepijusi, už tai buvo vadinama sveika, nors jų sūnus po vieno skiepo sunkiai susirgo miokarditu, tėvas turėjo trečios stadijos vėžį, nes visą gyvenimą rūkė, o motina kasdien leidosi į save insuliną ir turėjo neįgalumo grupę. Abu nedirbo. Bet buvo sveiki. Dabar jų virtuvėje puikavosi nesveikas, neskiepytas Bosch klasės šaldytuvas.

Šios pasakos moralas: vaikai, plaukite rankas ir veidą, kad kas nors nepalaikytų jus žydais.