Nepamišau, neišsigąsk,
Jei lapkritis dukslus,
O aš dar žydinčiuos klajoju atminimuos,
Į kur sugrįžt jokių takų
Nėra, nebuvo ir nebus.
Esmių gelmes jeigu sunku bus atpažint
Be grimo,
Na, o medus, deja,
Nebepakankamai saldus.
Pasaulis keičiasi,
Tik mes su juo nespėjam.
Sapnuos žydėjimas – užuovėja jausmų.
Mintis lyg pelenus žvarbus išpusto vėjas.
Aš išeinu.
Nepyk, jog nepasišaukiu kartu.
Nepamišau, neišsigąsk –
Po vieną paskandina Leta.
Nemyli... myli...
Burt nėra jėgų.
Tarytum dangtis
Lapkritis ant mudviejų uždėtas.
Pažinsim ilgesį iš žydinčių ir iš saldžių sapnų.