Užtenka to žodžio, jo vieno gana.
Išaugai pakrančių švarkus.
Nuo seno buvai kaip tvirtovė, uola,
Kur jautės lietuvis saugus.
 
Lai metai ir amžiai praeina,
Kas kartą gyvena kiti,
Tik mums vis išliki toks jaunas,
Išlik Lietuvos širdimi.
 
Krantines gilios upės skalauja,
Glamonėja šaltom vilnimis.
Pietuose tau Nemunas draugas,
Šiaurės pusėj džiaugies Nerimi.
 
Nepamiršk praeities ir tų metų,
Kai sostine kraštui buvai,
Kada rūmus gražiausius pastatė
Ir tautai iš naujo gimei.
 
Žaliam kalne žaliuos seni ąžuolai,
Kaštonai degs baltas žvakes.
Pavasariai bus, bus šilti vakarai,
Jaunimas pasklis po gatves.
 
Laikas skubės, dešimtmečiai bėgs,
O tu nesustoki gražėjęs.
Liepos žydės, medum jos kvepės
Vasarom Laisvės alėjoj.
 
Balti bokštai aukšti, kaip šlovė nemari
Žmonių didžiavyrių, gynėjų,
Kurie statė namus, nešė vardą toli,
Tavim taip tikėjo, mylėjo.