Šiandien Lujisas nusprendė susitikti su manimi, kadangi Elijas užsiėmęs. Neprieštarauju, nes ir pati noriu pabūti su bent vienu savo vaiku, kai nė neįtariu kur gali būti mano dukra ir neseniai vėl atsiradau Lujiso gyvenime. Jaukiai sėdime mano bute ir geriame kavą. Kalbamės ilgai ir tikrai įvairiomis temomis. Prasitariu jam, kad lankau al-anon nors su Elijumi nebendrauju jau ilgą laiką. Šis prasitaria norintis lankyti al-ateen, kartu su Kloja. Aš kiek nusimenu negalėdama jam atskleisti tikrosios priežasties kodėl vengiu bendrauti su Elijumi net po to kai susitaikėme. Nuo tos dienos kai permiegojome abu jaučiame stiprų geismą vienas kitam. Mes abu žinome, kad vaikai neturi sužinoti apie tai, kas tarp mūsų įvyko. Bijau, kad jei vieni liktume ilgiau nei dvejoms valandoms vėl permiegotume.

- Ar tu tikrai jam atleidai? – pasitikslina.

- Žinoma, jis akivaizdžiai pasikeitęs, bet tai nereiškia, kad galime būti draugai. Ir žinai, atleisti nebuvo lengva... Jis ir pats supranta, kad taip kaip ankščiau jau nebebus. Nors ir aš turiu už ką jo atsiprašyti. Ir tavo sesės... Jei ji dar gyva...

- Tikiuosi, kad gyva ir sveika. Aš, pats noriu ją pamatyti. Tėtis sakė, kad ji mane mylėjo, bet jei tai tiesa, kodėl man atrodo, kad ji mane pamiršo? Juk per trylika metų galėjo susisiekti, bent pasidomėti ar man tikrai viskas gerai.

- Nuo to laiko kai išsikraustė ji susisiekdavo tik su manimi, bet labai retai. Ji pradėjo elgtis taip, kaip jai buvo tikrai nebūdinga. Po truputį ji pradėjo ignoruoti visus kurie jai buvo artimi. Net neatsiliepdavo jei bandydavau paskambinti. Skaudu, tikrai. Ji tave mylėjo. Kai atidaviau tave įvaikinimui ji pyko ant manęs. Daugelį dalykų ji darydavo už mane.  Maitindavo, keisdavo sauskelnes, migdydavo. Neįsivaizdavo gyvenimo be tavęs. Nors Elijas išgėręs tapdavo labai agresyvus jis nei karto nėra sudavęs tau. Turbūt tu buvai jo silpnoji vieta, net didžiausi smurtautojai turi silpnybių. – Kiek nustembu jam pradėjus Eliją vadinti tėčiu, bet to neparodau.

- Tu pasielgei teisingai, kad atidavei mane įvaikinimui.

- Žinau, būtent todėl taip ir padariau. Vis dėl to, esu tavo mama, žinau, kas geriausia mano vaikui. Viską padariau iš meilės ta, nors buvo be galo sunku. Nors tavo šeimos nelabai pažinojau tuo metu, jutau jų meilę tau ir žinojau, kad jie tavimi pasirūpins.

Kuriam laikui abu nutylame, nes pajuntu Lujiso bandomą paslėpti nuoskaudą Meibelei, tad nusprendžiu jo nekankinti kalbomis apie ją. Kad ir koks padorus krikščionis būtų, jis tikrai pyksta, tik visais įmanomais stengiasi tai nuslėpti. Vaikas trumpam užsimerkia ir aš pažvelgiu į jo ilgas, tankias, juodas, lyg padažytas blakstienas. Žmonės pamatę mane su juo viešumoje sakydavo, kad jo blakstienos kaip lėlės. Lyg guosdama paglostau ir pataršau jo plaukus.

- Myliu tave, Lujisiukai – žinau, kad būtent Miranda taip elgiasi. Vadina jį Lujisiuku.

Staiga išgirstu skambutį nuo nežinomo numerio ir iš karto atsiliepiu. Lujisas laiko rankose savo kavos puodelį ir žiūri į mane.

- Labas, čia Meibelė... Mama, ar gali dabar kalbėti?

- Žinoma galiu, mieloji, ar viskas gerai?

- Noriu tave pamatyti... Tėtį taip pat. Ir Lujisą būtų gerai pamatyti. Aš reabilitacijos klinikoje. Neseniai buvau išleista iš ligoninės ir tada perkelta į reabilitaciją. Aš duosiu adresą, tik prašau, aplankykite mane... Visi.

- Ar tu sveika?

- Ne... Ne visai sveika. Bet sveikstu ir manau, kad greitu metu bus geriau. Aš priklausoma. Bet jau apie tris savaites nevartoju...

- Mes atvažiuosim. Rytoj. Visi.

- Puiku. Lauksiu visų. Iki pasimatymo.

Lujisas iš karto supranta kas nutiko, o man prireikia laiko susivokti. Teks skambinti Elijui, o tai reiškia geismo ataką, kurią neaišku ar nuslėpsiu nuo sūnaus. Jaučiuosi blogai, kad seksualiai tiesiog trokštu vyro, kuris buvo mane įskaudinęs ir fiziškai nuskriaudęs. O dabar susijaudinu vos apie jį pagalvojusi. Žinau, kad jis ne mano ir tai ką mes padarėme be galo įskaudino jo žmoną. Gal pirmiau paskambinti globėjai? Dabar labai praverstų jos patarimas. Mintyse atlieku aštuntą žingsnį – į sąrašą įrašau Amandos vardą. Gal rytoj pavyks iš tikrųjų jos atsiprašyti.

- Ar tau viskas gerai? Atrodo, kad labai jaudinuosi. Bet privalai nusiraminti ir mąstyti blaiviai. Ji saugi ir tai svarbiausi. Reabilitacija geriau nei gatvė.


- Viskas gerai, Elijau... Tik truputį nerimauju.

-  Aš Lujisas. Maišai vardus, o tai rodo, kad t ,  ikrai ne truputį nerimauji...

- Oi, atsiprašau, Lujisai. Jaučiuosi kaip nesava.

- Būtinai turi paskambinti tėčiui ir jį informuoti. Kaip ir pati sakei, rytoj visi ten nuvažiuosime. Nesijaudink dėl jos. Taip, ji serga. Bet dabar ji gauna reikalingą pagalbą. Panikuodama dar labiau viską apsunkini. Paskambink tėčiui. Dabar.

Su visomis pastangomis šiaip ne taip susitvardau ir adresatuose susirandu Elijaus numerį. Mintyse pasimeldžiu ramybės malda ir pradedu skambinti Elijui. Šis atsiliepia beveik iš karto, lyg būtų laukęs mano skambučio arba tiesiog sėdėjęs su telefonu rankoje.

- Labas... Atsiprašau, kad trukdau, bet tai labai svarbu... Meibelė atsirado. Ji gydosi toje pačioje reabilitacijos klinikoje kaip tavo žmona. Manau ji turi problemų su narkotikais ir galimai alkoholiu. Paskambino man. Ji nori mus pamatyti, taip pat ir Lujisą. Pasakiau, kad atvažiuosime rytoj.

- Rytoj pusę septynių ryto noriu tave ir Lujisą matyti prie savo namų. Iš karto važiuosime. Paprašyk Mirandos leidimo, kad jis galėtų pasilikti pas tave.

Viską padarau būtent taip kaip Elijas nurodė. Miranda supranta visą situaciją tad daug neklausinėjusi leidžia Lujisui likti pas mane. Padėkoju ir baigiu pokalbį. Vos laikydama ašaras pradedu gaminti vakarienę ir grįžta prisiminimai kaip Meibelė, būdama panašaus amžiaus kaip Lujisas viską daro už mane – tvarko namus, skalbia, rūpinasi Lujisu ir gamina valgyti. Nebuvo jokių ženklų, kad rūpestinga ir globėjiška Meibelė taps alkoholike ir narkomane. Pasijuntu kalta, kad nesirūpinau ja tinkamai – mano ko priklausomybė buvo mane apakinusi ir net nepajutau kaip su dukra susikeitėme vaidmenimis. Lujisas pamatęs, kad susigraudinau apkabina mane ir kurį laiką tyli. Valgome irgi tylėdami – tiesa, prieš valgydamas jis trumpai pasimeldžia.

- Norėčiau pažiūrėti su tavimi filmą kaip su tėvais darome penktadienio vakarais, bet rytoj reikės anksti keltis. Panašu, kad teks eiti miegoti. Svarbiausia, kad Meibelė gyva ir gydosi. Dabar suprantu, kodėl taip ilgai nieko iš jos negirdėjau. Pasistenk pamiegoti. Rytoj ją pamatysime ir tai svarbiausia. – Lujisas nutraukia tylą

- Tai geriausia ankstyva tėčio dienos dovana Elijui. Susigražins prarastą ryši su dviem vaikais.

- Mes jau prieš savaitę atnaujinome ryšį. O su tavim sunkiau – nors myliu tave, vis dar negaliu tavęs pavadinti mama. Tiesiog neišeina... Nors mama sako, kad galiu, jei noriu, gal kada nors taip ir bus. Bet ne dabar.

- Suprantu, tam reikia laiko. Ir apskritai neprivalai manęs vadinti mama jei nenori. Aš nepykstu. Nespausk savęs, Lujisai. O jei kada pavadinsi mane taip aš tikrai būsiu laiminga – švelniai paglostau jo plaukus ir pabučiuoju į kaktą – tuoj paruošiu tau kambarį ir galėsime eiti miegoti.

Nuėjus miegoti kurį laiką nepavyksta užmigti, bet pasakius ramybės maldą stebuklas įvyksta – išmiegu visa naktį ir ryte atsibundu pailsėjusi.