Turėjom  jau paskęst, bet vis dar plaukiame,
Turėjom jau sudegt, bet vis dar smilkstame,
Turėjom jau išmirt, dar vis atgimstame,
Vis supamės vilties glėby ir vis dar tikimės,
Kad ir didžiausioj nevilty vis dar laikysimės.
 
Žmogus stichijų apsupty kaip mažas laivas,
Aukštyn jį iškelia banga, dangus vėl blaivos,
Paviršiumi vandens vėl saulė ramiai plaukia,
Vėl žvaigždės maudos vandeny, nakties sulaukę,
Tarytum mažo kūdikio lopšys valtelė plaukia.
 
Ir miega, ilsisi žmogus po dangumi žvaigždėtu,
Nes meilės turi tiek, net paukštis ja pasitikėtų,
Todėl dangus, audra ir jūra jiems meilę jaučia,
Audra nutyla, nurimsta bangos, mirtis vėl atsitraukia,
Galinga padėkos malda lyg burė valtelę neša, ir ji plaukia.
 
Ir girdis paukščių jau balsai, jie sveikina parvykėlį,
Ir vis ryškėja artimi krantai tartum maži išdykėliai,
Ne paskutinė tai kelionė, ne paskutinė tai audra,
Tai tik žmogaus jausmų, gyvenimo, mirties dėlionės,
Vis mokomės teisingai plaukti, kartais paklystam naktyje.