Stichijų glostomas erdvus šis vakarinis krantas,
Iš kur atpūsta pranašė puta.
Suręs rytojui plaustą ne sapnai, bet rankos.
Kai tu mušies, kariauji,
Ar žinai – už ką?
Saldus zenitas dingsta –
Lyg nebuvęs.
Po kojom smiltys – buvusių šlovė.
Ten žygių griaučiai,
Irklai ir net burės
Ir miglose pranykusi žvaigždė.
Tik bangos čeža
Prakeiksmą?
Lopšinę?
Tie, kas užmigę, jau nepasakys.
Kiekvienas savo pergalę nuskynė,
Kada suprato –
Paukštis ar žuvis?
Žaltys...