Šiandien be galo karšta, tad net neklaususi nei vienos darbuotojos plačiai atveriu savo kambario langą. Jei staiga kas nors ateis - uždarysiu. Jau ketvirta diena esu reabilitacijos klinikoje Boromvude. Šiek tiek juokinga, kad ji vadinima Minesota. Tai mano naujieji namai. Turiu būti dėkinga, kad iš viso esu gyva ir bent artimiausią mėnesį turėsiu kur gyventi. Nė neįsivaizduoju kur gyvensiu iš čia išėjusi. Čia atsiranda tie kurie pasiekia savo priklausomybės dugną.

Taigi, kaip čia atsidūriau - pastaruosius dešimt metų buvau praktiškai benamė. Būdama šešiolikos tiesiog nebegalėjau gyventi su mama. Neapsikenčiau jos depresijos, dėl kurios ji atidavė mano brolį įvaikinimui. Tiesiog nebegalėjau į ją žiūrėti. Man buvo per sunku. Dabar suprantu kaip tai buvo savanaudiška - aš išsikrausčiau iš namų ir palikau ją visiškai vieną kai jai labiausiai reikėjo mano palaikymo. Atsisveikinau su ja ir ji davė man šiek tiek pinigų. Išsinuomavau pigų butą, mečiau mokyklą ir pradėjau dirbti mažytėje parduotuvėlėje. Atlyginimo vos užteko buto nuomai. Vieną lemtingą vakarą sutikau jauną vaikinuką, gal trimis metais už mane vyresnį. Pamatęs kokia nusiminusi esu pasiūlė man išbandyti narkotikų, pakeisti būsenai. Tą dieną vis dėl to jų nepabandžiau, bet pirmą kartą su juo prisigėriau. Net nepamenu ką tiksliai gėrėme. Praėjus kelioms dienoms priėmiau pasiūlymą išbandyti narkotikų. Užteko vieno karto, kad tapčiau priklausoma. Tada ir prasidėjo - pradėjau intensyviai vartoti alkoholį ir  kitus svaigalus. Narkotikų išbandžiau daug ir įvairių. Nuomotojai mane išvarė, iš darbo atleido, atsidūriau gatvėje. Pradėjau vogti ir reguliariai miegojau su vaikinu kuris man ir pardavinėjo narkotikus. Tai buvo kaip mainai, aš  jam pardavinėjau savo kūną  - jis man narkotikus. Jis tam tikra prasme saugojo mane nuo kitų manimi pasinaudoti norinčių vyrų.

Galiausiai suvokiau, kad sugadinau savo gyvenimą. Kad esu blogesnė net už savo smurtaujantį alkoholiką tėvą kuris privedė motiną prie depresijos. Tuo metu atrodė, kad pagalbos nesulauksiu. Kad padėtis visiškai beviltiška. Taigi, nusprendžiau nusižudyti. Bet man nepavyko. Kažkoks nepažįstamas rado mane gatvėje, be sąmonės ir nugabeno mane į ligoninę kurioje ir atsibudau. Bent jau taip man sakė gydytojai. Kadangi esu pilnametė, mano tėvams niekas neskambino. Tiesą sakant - nebūčiau leidusi. Kai mano būsena jau buvo kiek stabilesnė protu suvokiau, kad negaliu grįžti prie tokio gyvenimo. Kad noriu iš tikrųjų gyventi. Be narkotikų, be alkoholio. Ir jei pavyks - susigrąžinti bent dalį to ką praradau. Todėl vos jiems pasiūlius reabilitaciją iš karto sutikau. 

Sėdžiu ant palangės tikėdamasi, kad šiandien gausiu kambariokę ir turėsiu su kuo pasikalbėti. Vienai jau darosi liūdna. Ryšius su tėvais esu visiškai nutraukusi, dabar nebebendrauju ir su žmonėmis kurie buvo mano draugų rate vartojimo metu. Norint nustoti vartoti reikia pakeisti viską kas su tuo siejasi - žmones, vietas, įpročius. Besėdint prie lango pamatau neblogą mašiną. Iš jos išlipa moteris, kuri greičiausiai čia ir atvažiavo gydytis. Greitai išlipa ir vyras su paaugle mergaite. Jai gal penkiolika. Vyras labai panašus į mano tėtį, tik blaivus. Panašu, kad blaivus jau ilgą laiką.

- Ar tave palydėti iki kambario?

- Nereikia, Elijau, pati nueisiu. Kada nors atvažiuosite aplankyti.  Labai neliūdėkite kol manęs nebus. Myliu jus abu. - Vos išgirdusi jo vardą suprantu, jis tikrai mano tėtis, tik labai pasikeitęs.

- Aš labai tavęs pasiilgsiu - mergaitė, panašu susigraudina.

- Aš irgi. Svarbiausia, klausyk tėčio. Net per vasaros atostogas stenkis eiti miegoti laiku. - ji apkabina  savo dukrą kelioms sekundėms.

- Gerai, keliaujam mieloji, gali sėsti į priekį.

Toliau sėdžiu ant palangės tikėdamasi, kad jie manęs nematė ir žiūriu į nuvažiuojančią mašiną. Įdomu ar jis vis dar mane prisimena. Ar dar pagalvoja apie mane. Galiausiai mašinai nuvažiavus uždarau langą ir atsigulu galvodama apie šeimą kurios nebeturiu. Pagalvoju apie mamą, kuri neaišku ar atsigavo, kaip sekasi įvaikintam broliui. Greičiausiai jis ant manęs pyksta. Aš irgi pykčiau. Staiga kažkas pasibeldžia į mano kambario duris.

- Prašom užeiti - be emocijų pasakau.

Į kambarį įeina ta pati moteris kurią mačiau pro langą ir viena iš darbuotojų. Greitai atsistoju prisistatyti. Moteris man šiltai nusišypso. Darbuotoja paaiškina taisykles ir dienotvarkę, o aš tyliai sėdžiu ir laukiu kol mus paliks vienas. Kiek nustembu, kad teks gyventi su tėčio nauja žmona. Turbūt taip bus geriausia - galėsiu paklausti kai kurių klausimų kurie man neduoda ramybės.

- Gerai, merginos, paliksiu jus vienas. Susipažinkite, pabendraukite. Meibele, nepamiršk nusileisti pietums. Ir norėčiau, kad rytoj to priminti nereikėtų. Turi išmokti sveikimui svarbu ir mityba. Valgymas laiku ir sveikai. Saldumynai leidžiami, bet tai neturi tapti tavo pagrindiniu maistu.

- Gerai, šiandien nusileisiu

- Norėčiau pasikalbėti su tavimi, bet esu labai pavargusi. Tad jei neprieštarausi, truputį pamiegosiu. Nemiegojau visą naktį - lyg atsiprašo nauja kambariokė.

- Aš būtent miegodama ir praleidžiu savo laisvą laiką. Tai tikrai gali pamiegoti. 

Pati atsigulu ir užsimerkiu. Po kelių minučių užsnūstu. Abi atsibundame prieš pietus. Iš karto einame į apačią valgyti. Ji užsimena esanti labai alkana ir, kad jai labai skauda galvą

- Eisi į susirinkimą? Iš karto po pietų - paklausiu mums atsisėdus valgyti.

- Žinoma. Atvažiavau gydytis, o be susirinkimų nepasveiksiu.

- Taip. Čia susirenka žmonės kurie pasiekė dugną. Tai koks buvo tavo dugnas? Neatrodai prisigėrusi.

- Prieš mėnesį turėjau atkrytį. Jis prasidėjo nuo to, kad turėdama vyrą ir tobulus santykius su juo sugebėjau jį išduoti. O jis mane mylėjo taip, kad atleido neištikimybę. Mėnesį laiko nežinojo, kad vėl pradėjau gerti. Kai sužinojo, rimtai susipykome. Vieną naktį jis net nenakvojo namie. Bet buvau per daug girta, kad suprasčiau.  Kai mano dukra man davė pastabą, kad esu girta nuo ryto trenkiau jai. Ji pasakė maždaug "Nuo pat ryto girta kaip tapkė". Niekada nesu taip pasielgusi su ja. Tada dar labiau su juo susipykau. Tą pačią dieną susitaikėme bet vakare vėl miegojau su kitu. Labai gailiuosi. Nes tas kitas vyras manęs nori tik dėl sekso. O aš vis dar nesuprantu, kaip reikia mylėti, kad atleisti neištikimybę. Bet aš irgi jam atleidau, žinia apie mano atkrytį jį sukrėtė, tad paguodos jis ieškojo pas kitą moterį ir su ja permiegojo. Man, žinoma buvo skaudu, bet aš neturiu teisės jo dėl to teisti. Turbūt norėjo atsilyginti.

- Ar jis taip pat alkoholikas? Na, tavo vyras...

- Taip. Blaivus jau 12 metų.

- O koks jo vardas? - bandau neišsiduoti, kad žinau.

- Elijas.

- Mano tėvo vardas taip pat Elijas. Jis buvo agresyvus alkoholikas. Negalejau jo pakęsti bet pati tokia tapau. Dar blogesnė. Žmonės mano amžiaus gauna diplomus, pasiekia aukštas pareigas darbuose... o ką pasiekiau aš? Dugną...

- Na, nuo dugno galima pakilti ir pasiekti tą patį ką kiti gal pasiekė anksčiau. Dievas bet kam gali padovanoti naują gyvenimą. Net ir beviltiškam narkomanui. 

- Turbūt tu teisi. Jei ne Dievas turbūt manęs jau nebebūtų. Įvykus tokiam stebuklui supratau, kad iš tikrųjų visą tą laiką norėjau gyventi. Tik nežinojau kaip. Bet nė neįsivaizduoju kur eisiu kai mane išleis. Nieko neturiu. Nei namų, nei pinigų. Visiškai nieko.

- Galėtum pagyventi pas mane. Tiek kiek reikės, kad atsistotum ant kojų. Mano name yra vietos dar vienam žmogui. Žinoma, jei Elijas neprieštaraus. Greičiausiai jis tikrai leis. Jis labai globėjiškas. Visais rūpinasi. Kartais net per daug.  Mes susipažinome kai jis dar gėrė. Aš irgi gėriau. Tą dieną abu prisigėrėme ir net gerai nepažinodomi vienas kito pajutome kažką panašaus į meilę. Tą pačią naktį permiegojome. Ir man tada nerūpėjo, kad jis neišsiskyręs su savo žmona. Bet dabar jaučiuosi kalta prieš ją. Buvau visiška savanaudė, norėjau vyro kuris tada nebuvo mano. Tiesiog norėjau. 

Iš jos žodžių suprantu, kad mano tėtis tikrai pasikeitęs. Net atrodo, kad ji kalba apie visiškai kitą žmogų. Jei nebūčiau jo mačiusi savo akimis, galvočiau, kad tiesiog vardai sutampa. Suprantu, kad per 12 metų daug kas gali pasikeisti. Tiek į gerąją tiek į blogąją pusę. Ir būtent mano situacija tai patvirtina. Taip pat daug kas gali pasikeisti ir per 28 dienas. Per 28 dienas galima pereiti visus 12 žingsnių, jei tik to nori. O aš to noriu. Todėl šiandien susirinkime privalau susirasti globėją.

Neskubėdamos pavalgome ir einame į susirinkimą. Patalpoje mums leidžia pasidaryti kavos arba arbatos ir pasiimti šiek tiek sausainių.  Vedantysis uždega žvakę. Visi susėdame ratu ir prisistatome vardu, pasisakome esantys alkoholikai ir kas nori pasisako savo blaivybę. Tada atsistojame tylos minutei ir ramybės maldai.

- Kas norėtų perskaityti šios dienos skaitinį? - pasiteirauja vedantysis

- Aš norėčiau - net negalvodama pratariu. 

- Puiku, Meibele, klausom tavęs. Tik nepamiršk - kas perskaito, tas pirmas ir dalinasi.

Perskaitau tos dienos susirinkimo tekstą ir dalinuosi penkiolika minučių kaip ir yra nutarta taisyklėse. Tai pirmas susirinkimas per kurį kalbu. Paprasčiausiai pasidalinu savo apmastymais susikaupusiais per visą blaivybęs laikotarpį. Turbūt skamba lyg ilgai būčiau blaiva, nors tai tik nepilnai dvi savaitės. Blaivybė man visiškai naujas dalykas, tada viską ką išmokstu naujo - užsirašau.

Visi man padėkoja už pasidalinimą, o aš tik nedrąsiai šypteliu. Susirinkimas praeina sklandžiai, be jokių išsišokimų, visi nuoširdžiai klausosi vienas kito. Kartais užsirašau vieną kitą įdomesnę mintį.


- Tavo dienoraštis jau beveik pilnas, tikrai nesi pradėjusi programos? - pastebi Amanda.

- Na, turėjau nemažai laiko viską apgalvoti ligoninėje, prisimenu, kaip vaikystėje mėgdavau rašyti. Vėl prie to grįžau. Tai vienintėlis dalykas kurį darau dėl sveikimo.


Po susirinkimo iš karto paprašau globos merginą kurios pasidalinimas mane labiausiai įkvėpė. Ji iš karto sutinka tapti mano globėja. Abi gan ilgai pasiliekame kambaryje, nes pasisiūlėme išplauti indus ir viską sutvarkyti. Einant vakarienės mane sustabdo viena iš darbuotojų.


- Girdėjau, kad buvai aktyvi susirinkime ir padėjai susitvarkyti. Didžiuojuosi tavimi, Meibele.

Po šių jos žodžių nepajėgiu sulaikyti ašarų.