Graudu.
Ant mūsų tako du pavidalai nulinkusiom viršūnėm,
Kurie tik vėjyje begali vienas kitą liesti.
Dvi vargšės sielos jau praradę kūnus –
Atminimus labiau, nei seną odą niežti.
Klausyk –
Jie čeža apie būtą medų,
Alpius sulotekius ir atlaikytas vėtras,
Kaip jie atrado ir nebeprarado,
Koks auksas Laikas, kai atstumas – metras,
Kad bendratis
Tai – susiviję šaknys,
Kai rausi vieną, sužalosi kitą.
... ten du pavidalai ant vieno mūsų tako.
Nei vieno žodžio,
Bet nusakė viską.