Žvakių nušviestu taku
pas tave aš ateinu,
lūpose malda tyli,
šiluma širdy...
Kito kelio jau nėra,
bet juk tai nepabaiga.

Iš aukštai globoji tu,
tarsi angelo sparnu
apglėbi, kada pūga
arba kaustanti šalna.
Sapnuose vėl aplankai,
valgyti kartais paprašai,
Aš nubudusi meldžiuos
poilsio ir amžinos šviesos...
.
Žvakių nušviestu taku
tau ramybės vėl linkiu
ir dabar, ir visados,
ir per amžius Amen.