Aš Tave myliu. Leisi – pabučiuosiu!
Priėjęs lūpas švelniai perbrauksiu pirštu.
Tu mano diva, misė ir brangioji,
Žvilgsniu lydėdamas tvirtai apkabinu.

Tave nužiūrinėti pavojinga,
Lyg būčiau laiko nuovoką praradęs.
Iš jaudulio karšta krūtinė virpa,
Įaudrinti instinktai pirmapradžiai.

– Aš Tave myliu, – malonu kuždėti,
Kai leidžias spalio lapų užsklanda marga.
Įkyrios mintys posmuose sudėtos,
Kaip fonotekoje rasta miela daina.

Kai pasibelsi į sapnus – globosiu,
Per liemenį apglėbęs, kaip šilkinę.
Rytinei vėsai plūstant pataluosna,
Nubusiu, liks šilti prisiminimai.