Pasitiki mane ties slenksčiu,
Ten, kur sklaidosi žvilgsnį uždengusios miglos –
Kad žaros drovesy
Išgodotume prasmę būties.
Mes – dvi salos.
Žinau.
Neartėjantys vienas į kitą,
Bet išalkę abu,
Ko nėra kaip paimti nei liest.
Gruzdam skaudžiai, kol kas be liepsnų,
Nes net jūromis neužgęsinsim
Kliedesių be sapnų, užmaršties,
Kuri ėda mintis.
Kaip išrauti šaknis?
Priartėti bent žingsnį?
Bent sprindį?
Kol žiūriu į akis, aš tikiuosi, kad neapanki.
Pasitiki mane ties slenksčiu
Tuos namuos,
Kur nei lango, nei durų,
Kur baigtinė erdvė ir kur nieks neskaičiuoja dienų
Iki kol pilnatis
Tarsi Viešpats į mudu dar žiūri,
Iki kol suprantu,
Ko aš laukiu, pas ką ateinu.