Spalvų agonija laukuos –
Nulaižo paskutinį varį lapkritinės miglos,
Tirštėja sutemos
Iki įsigali švininė užmarštis,
Iki išsitrina iš atminties,
Ko tu labai ilgėjais,
Iki suvoki, kad įsivaizduojami atstumai
Pernelyg arti.
Grįžti iš atminties skeveldrų
Jom save sužeidęs,
Apgruzdęs žvakės blyksnyje,
Nes juoda ir tamsu.
Pabyra laiškas jausmo po beprasmę raidę,
O savo lūkesčius
Apeiname lankstu,
Nes dienos trupa tarsi pirmas ižas,
Kuris ne tiltas Letės sraunumoj.
Ant nektarinių salduma pagižus?
Žadi rytoj.
Ar bus tasai rytoj?
Jau viskas vakar,
Nei vardų, nei datų.
Nebent akmuo ir Vėlinių gaisai.
Sakai, jog skruostai nuo lietaus sušlapo.
O aš tikiuosi –
Ten sulos lašai.