Elijas

Išvykę iš bažnyčios  visi kartu važiuojame pas Lujisą pietauti. Trumpai pasimeldžiame ir pajuokaujame, kad niekas neužmigo kol meldėmės. Pietūs labiau primena padėkos dienos vakarienę - daug gausesni už įprastus. Tikrai nustebina toks svetingumas. Paklausus kokia proga pietūs tokie gausūs jie atsako, kad švenčia sekmadienį, o tai, kad turi svečių sekmadienį padaro dar ypatingesnį. Kuo toliau tuo labiau džiaugiuosi, kad Lujisas auga šioje šeimoje.

Pavalgęs kažkodėl pajuntu liūdesį. Sunku priimti faktą, kad mėnesį nematysiu savo žmonos, negalėsiu jos paliesti ir su ja miegoti. Bet iš kitos pusės džiaugiuosi, nes tai padės jai pasveikti. Bet jai nesant namie tikrai jos trūks. Žinau, kad galėsiu ją lankyti, bet tai nepakeičia jos fizinio artumo bent dešimt valandų per dieną ir šeimos savaitgalių. 


- Tėti, ar viskas gerai? Atrodai nusiminęs - susirūpina Kloja.


- Viskas gerai, mieloji. Tik truputį liūdna, kad beveik mėnesį teks gyventi vieniems. Žinau, kad tai gera mintis, bet vis tiek kai pagalvoji tikrai nelengva. Be to, šiek tiek nerimauju dėl vyriausios dukros. Nei aš nei Liza jos nerandame jau dešimt metų. Turiu prastą nuojautą. Kad jai galimai atsitiko kas nors negero.

- Neliūdėkite dėl manęs. Nes pati apsiverksiu. Dėl blaivybės verta pasistengti - įsiterpia Amanda 

Lujisas bandydamas praskaidrinti nuotaiką įjungia man dar negirdėtos grupės S1DF dainą "Look, this is my God" nuotaika iš tikrųjų pakyla susimąsčius apie žodžius. Kai valgant mums pasiūlo nealkoholinio vyno pasidaro kiek nepatogu, bet abu atsisakome. Mums alkoholikams net ir nealkoholiniai gėrimai gali paskatinti atkrytį. Jie prataria patys negeriantys nieko su alkoholiu, bet sekmadieniais visada pietauja su nealkoholinio vyno taure. Kiek nustembu, negi negalima apsieiti be alkoholio asociacijos.

Prasėdime iki vakaro, iš ten tiesiai į AA susirinkamą. Amanda nedrąsiai prisipažįsta esanti blaiva tik pirmą dieną. Aš paimu ją už rankos ir padrąsinu. Pasakau, kad tikrai bus geriau. Kai ateina jos eilė dalintis ji prasitaria pasiekusi dugną ir važiuojanti gydytis. Aš puikiai sunprantu, kad jai pačiai sunku susitaikyti su atkryčiu. Staiga suvokiu, kad tiesiog negaliu ant jos pykti. Puikiai suprantu visus jos jausmus. Kad ir kaip jos veiksmai mane skaudino turiu suprasti ir ją. Kažkas prataria, kad ji nekalta dėl ligos. Ir tas žmogus visiškai teisus. Po susirinkimo geriant kavą ji pradeda teirautis ar ligoninėje gaus kavos ir kaip reikės palengvinti abstinenciją jei niekas neduos vaistų. Staiga išgirstu save sakant:


- Dievo meilė palengvins abstinenciją.


- Kaip stipriai reikia mylėti, kad atleisti išdavystę? Ar aš verta tokios meilės? - užklausia po susirinkimo vėl važiuojant  Lujiso namų link.

- Taip. Tu verta tokios meilės. Atsiprašau, kad buvau supykęs. Kad nemiegojau su tavimi. Tikrai blogai su tavimi elgiausi.

- Tam nėra pateisinimo. Pasiielgiau siaubingai. Net du kartus. Gerai, kad vaikai nieko nežino. Turiu galvoje abu vaikus.


- Turiu tris... - primenu kiek patylėjęs - tik mano vyriausioji dukra su manim nesikalba. Dabar ir su Liza visus ryšius nutraukė. Prieš kelis mėnesius. Niekas nežino kur ji ir kas jai nutiko. Kad su manimi nesikalba tai suprantu, bet jos mama nepadarė nieko blogo.


Susigraudinu pagalvojęs apie ją. Šįkart ji paima mano ranką. Ir staiga pasijuntu toks dėkingas už ją, kad sustojęs prie sūnaus namų pratrūkstu. Laikau ją apkabinęs ir verkiu netardamas nei žodžio. Galiausiai kiek nurimęs pasakau, kad jau esame pasiruošę kelionei. Prie mūsų vėl prisijungia Kelė. Šikart aplankome keletą vietų už miesto ribų. Kartą sustojome net tunelyje ir Lujisas pasakė trumpą pamokslą. Degalinėje sustojame du kartus. Ir abu kartus sustojame nusipirkti kavos.

Sustoję paskutinėje stotelėje visi susėdame ant žolės.



- Lujisai, ar moki repuoti? - užklausia Kloja


- Truputį moku. Bet man kažkaip dainuoti labiau sekasi.


Kloja ir Kelė pradeda kažką naršyti telefone

- Mes norim padainuoti šitą dainą ir ten reikia vaikino repo - paaiškina Kelė parodydama Lujisui kažką telefone - tėčiui žinoma nepatiktų...


- Tikiuosi tavo tėtis klipo nematė. Nes tada tikrai būtų nepatenkintas. - nusijuokia Lujisas. 

- Žinau. Jis man neleidžia skaityti tam tikrų pasaulietiškų knygų ir žiūrėti kai kurių filmų dėl tam tikrų propaguojamų temų. Jis leidžia žiūrėti filmus kuriuose yra alkoholio ir narkotikų vartojimas, jei rodo sveikimą ir neįdelizuoja. Bet juk nepradėsiu gerti dėl to, kad taip daroma filmuose ar knygose.


- Na, aš jį suprantu - leidžiu sau įsiterpti. Yra tikrai nemažai filmų kuriuose idealizuojama alkoholio ir narkotikų vartojimas. Ir tai gali paskatinti jaunus žmones užsikabinti. Paskui būna labai sunku nutraukti vartojimą. Nors ne tik dėl filmų žmonės pradeda vartoti. Yra įvairių priežasčių.

Vaikai įdėmiai klausosi ir tada visi padainuoja "Him and I". Turiu pripažinti, daina labai kabinanti. Pajutęs vaikų susidomėjimą priklausomybių klausimu nusprendžiu papasakoti apie savo praeitį.

- Pats jaunas būdamas  daug vartojau. Paskui liko tik alkoholis. Kai pradėjau draugauti su Liza jau buvau nutraukęs narkotikus. Ir gėriau nedaug. Bet kuo tolia tuo labiau gėriau kol galiausiai tapau labai agresyvus ir pradėjau muštis. Dažnai užvoždavau tiek žmonai tiek dukrai. Buvau agresyvus smurtaujantis alkoholikas. Dabar esu blaivas alkoholikas. Dar gyvendamas su Liza pradėjau susitikinėti su Amanda. Įsimylėjau ją ir tuo metu atrodė, kad pas mus pilna romantikos ir mūsų santykiai yra tobuli. Bet tikroji romantika mūsų gyvenime atsirado kai abu buvome blaivūs. Amandai pastojus džiaugiausi ir galvojau, kad pavyks tai nuslėpti nuo žmonos. Bet greitai pastojo ir Liza, tada pratrūkau apšaukiau ją ir prasitariau, kad turiu meilužę, kuri irgi laukiasi. Tada kilo labai didelis barnis. Situacija ėjo blogyn kol galiausiai Liza numetė skyrybų dokumentus ir privertė juos pasirašyti. Tą dieną kai išsiskyrėme aš jos nepaliečiau. Ji man trenkė. Tai buvo mano dugnas. Vos jai dingus iš akių prisigėriau, o kitą dieną nušliaužiau į AA. Po kurio laiko sužinojau, kad Lizai buvo sunki depresija ir ji tiesiog nesugebėjo pasirūpinti Lujisu. O mano vyresnioji dukra sulaukusi šešiolikos pabėgo iš namų. Priežasties nežinau, bet tai dar labiau įskaudino Lizą.


- Kodėl sesė nesusisiekė su manimi? Neaplankė ir nepasidomėjo apie mane. Ar ji manęs nemylėjo? - vaikas susigraudina ir tarsi išlieja nuoskaudą


- Kai gyvenome kartu ji tikrai tave mylėjo. Jai buvo sunkr, kentėjo nuo mano smurto, bet visą laiką rūpindavosi tavimi. Net maitindavo tave. Nuolat skaitydavo tau pasakas. Elgėsi kaip mama. Netikiu, kad nustojo tave mylėti. Tik ji pati žino kodėl nesusisiekė ir nelankė tavęs. Bet jos motyvai tikrai nebuvo blogi. Aš sugadinau joms gyvenimą.


- Kažkodėl nieko neprisimenu...


- Buvai per mažas, kad prisiminti. Turbūt atskleidžiau per daug ir tau sunku visa tai priimti.

- Ne, tėti, viskas gerai.



Vėl nustembu kai jis pavadina mane tėčiu. Nesijaučiu vertas tėvo vardo nors ir atsiprašiau jo. Atsiprašiau beveik visų 8 žingsnio sąraše buvusių žmonių. Liko tik dukra kurios negaliu rasti, bet neprarandu vilties. Ir jeigu ji man atleis pasistengsiu tapti geru tėvu ir rūpintis ja taip, kaip turėjau vaikystėje.



- Man gaila tik vieno, mes per mažai laiko leidžiame kartu. Aš labai laukiu vasaros atostogų. Ne tik pailsėti nuo mokyklos bet ir su tavim kartu pabūti. - prisipažįsta


- Jau greitai. Dar savaitę pakentėsi ir bus atostogos.


- Aš irgi laukiu atostogų. Nereikės eiti anksti miegoti. Ir tokios kelionės galėtų tęstis ilgiau - įsiterpia Kėlė.



Vaikams padejavus, kad jiems reikia atostogų jau ruošiamės keliauti atgal. Lujisas, Kelė ir Kloja užmiega iš karto pradėjus važiuoti, o Fibė su Amber užsnūsta po kelių minučių. Tik mes, suaugusieji visą kelionę nemiegame. Privažiavę prie mūsų namų niekaip negalime pažadinti Klojos, tad tenka ją nešti. Nunešu ją į jos kambarį, paguldau, užkloju ir pabučiuoju į kaktą. Amanda viską stebi ir nusišypso man. Išėjęs iš dukros kambario tyliai uždarau duris ir pabučiuoju žmoną. 

Ši paklausia ar ją taip pat nunešiu į miegamąjį. Nieko nesakęs paimu ją ant rankų kaip nuotaką, o ji rankomis apsiveja mano kaklą. Nenešu ją į miegamąjį ir negaliu nuslėpti jaudulio. Net nebandau to slėpti. Viskas taip intymu ir romantiška. Abu nusirengiame ir žiūrime vienas į kitą. Mes tarsi atkuriame savo vestuvių naktį, o intymumas pasiekia aukščiausią lygį. Mes niekur neskubame, mėgaujamės kiekviena akimirka. Jos tylios dejonės susipina su mano tarsi tobula melodija. Nusišypsau supratęs, kad šįkart nei vienas nusumaišėme vardų. Galiausiai ramiai užmiegame vienas kito glėbyje.