Kiek apmaudu,
Kad lyg ir neuždirbome vardų –
Jaunikliai mesteli atsainiai, jog mes – seniai.
Išeiname į nebūtį po vieną?
Ne – po du.
Suplyšta ryšiai. Tie, kur sielą peni
Sula, kibirkštimis,
Aistringais kuždesiais
Ir lieka ilgesio bekraštės jūros marios.
Tada gyvųjų beprašai paleist,
Į pilką miglą orlaidę pradaręs.
Ten, kur miražai vardintų dienų,
Kur tiksi laikrodžiai, nenusitrynę skaičių.
Kas tas gyvenimas?
Jis kvepia nektaru.
Jį atidavęs lūžti ir raitaisi.
Apgailestauji,
Brangini lašus,
Kai jie be valios sūdyti ištrykšta.
Kaip tu jautiesi?
Man tai apmaudu –
Mes pakelėj dulkėtos sausos viksvos.