rudens šaltas jausmas
vargsta akys nuo audeklo
pilko ir šlapio virš galvos
lapai grožį praranda
po kiemsargio šluota
netenka spalvos
tai tik atliekos suvalytos
paruoštos išvežti
kad būtų tvarka
o juk džiugino širdį
teikė pavėsį
kol tapo sezono auka
baugina tas šaltas
rudenio jausmas
net ne jausmas – verdiktas
atlikai padermę savo
išėjai be komplikacijų –
garbingai... reliktas...
o jei nepavyks
jei nenušluos taip lengvai
lemties kiemsargio šluota
sutrešusiu rąstu
po pilku dangum
neduok Die
pavirsti į gruodą...
bet einam tolyn
viską žinom jauni
vyresni susivokiam
kažkur kryptį pametę
tokie rudenio lapai
geltoni raudoni žali
pasiseka kam nuo brandos
kristi putino kekėm...