Dovana
Supjausto žvilgsnį ašmenys šviesos,
Prieš užsimerkiant kontūrai ryškiausi susilieja.
Suteik jėgų išeinant man nusišypsot,
Kai aš per spalį, lapkritį įpulsiu iš rugsėjo,
Kai išryškės jog kraujo tai puta,
Bedugnė žiojasi ir tolsta gimtas krantas.
O aš? Kas aš? Keista gamtos klaida –
Nei imt, nei duoti nepajėgia rankos.
Būti sulotekiai – tik sapno kliedesiai,
Kur paryčiais į pilkas dulkes gerias.
Ką tu gali? Išteisinti? Nuteist?
Ant gyvuonies – it pančiai sukrešėjęs varis
Ir nėr kvietimo rytą atsimerkt,
Atskirti kontūrus, spalvas, suprast, kur eiti.
Tiktai neverk, tiktai, prašau, neverk –
Ištirpęs ledas – geidžiamiausias kraitis.
Nes kas be jo beblėstanti diena?
Arba gyvenimas kaip randasi ar baigias?
Prie marių ilgesio viena, bet ne viena –
Į šypsnį tvinsta tvinksnių unisono aidas.