Pro svajotojo langą
Plevena užuolaidą vėjas,
Pro lubas jo namų
Būtinai matos kraštas dangaus
Ir gyvenimo geismas prispaustą esybę užlieja,
Tvinksniai, buvę reti,
Padažnėja ir pradeda gaust
Himną, odę, giesmes,
Polifoninį sodrų choralą –
Tarsi Rojaus vartus
Tuoj atvers jam dangaus angelai.
Ar dabar kam svarbu –
Tai zenitas ar visko finalas?
Ne tik langus namų,
Bet save tu atversi mielai
Ir išskrisi dangop
Pro užuolaidų baltą ažūrą
Ten, aukščiau debesų
Mėlynuoja kur lopas giedros.
Juk svajotojas toks –
Regi tai, Ko kiti neįžiūri,
Jis ne ČIA, ne DABAR,
Bet kažkur. Gal už proto ribos...