Nėra eilių – yra tik nuodėmės
Ir atgaila tyli mana,
Ir nelipu kalnan – tik nuokalnėn,
Nors kalnas dar vilioja aukštuma.

Žinau, kad be tavęs esu aš niekas,
Jei ranką duotumei – įveiktume kliūtis,
Tenai aukštai mums saulė šviečia,
Tenai šviesos ir atgaivos liūtis.

Ji atgaivintų mūsų sielas,
Ji trokštančių pagirdytų dvasias,
Ir būtume kaip vienas, miela,
Ir gertume mes rytmečio rasas...

Bet tu šnabždi man vėlei,
Kad jau vėlu, jau sutema...