Sudegs be pelenų rudes liepsnoj
Voratinkliai ir smilgos.
Per vėjo ošiasį net savo tvinsksnių nesigirdi.
Į gyvą vandenį ėjimas pavojingai ilgas,
Nes šerkšno adatos saulėtekyje žvilga.
Mes po nakties paliksim tamsią šliūžę
Per giedro rytmečio ledėkais nusagstytą žilą žolę.
Po kailiniais nuščiuvom susigūžę.
Tiek tos aistros –
Beveik nei pelėnų, nei suodžių,
Tik skaisčios žiežirbos,
Kur gelmėje rūsena,
Kai tavo žvilgsnis – lyg prieš daugel metų.
Sapne regi tu kokią?
Jauną?
O gal seną?
O gal per spalio liepsną nieko nesimato?..