nedangstysiu
savo nuogumo
lapų krituoliais
nudriskusiais
te ruduo
nusidėjęs drovisi
savo vėjų
ir savo akiplėšų
 
nedangstysiu
skarom nei drapanom
nei žiedais
nei žaliuojančiom figom
šiurpuliai
atvirai tebėgioja
tegul srūva
pulsuojančiom gyslom
 
jaunatim
prisipldžiusios svajos
užtekės viltimi
meilės įsčiose
tegul vėjas
tą rudenį nešasi
į marias nemarias
ir į nebūtį