Vakar buvo


Pasiliko minty baltas laivas ir mėlynos burės,
Pasiliko ir dienos vėlyvos išvirtę į išvirkščią pusę.
Nenukėlei prieš Dievą, prieš žmogų palaikės kepurės,
Ir prieš aušrą tu balzganą rytą daugiau nenubusi.

Supos vygė troboj, motinėlė vis mynė ratelį,
Pasieny senučiukas papsėjo prieš miegą pypkutę.
Tik keleiviai kiti vėl išėjo į tolimą kelią,
Ir klegėjo vaikai, po žiemos vėl lyg sraigės atkutę.

Pilkos dienos šviesėjo ir ganės prieš lietų karvutės,
Šūkaliojo savi ir kaimynai, amsėjo šunelis palaidas.
Išsiilgęs daireisi į langus senosios pirkutės,
Tavo balsą į tolį lydėjo tik tolimas aidas.

Vakar buvo kitaip ir kitoks po nakties aušo rytas.
Vėjas tykiai šiureno lapus dar pernykščio rugsėjo.
Vakar saulės žaisme tu stovėjai jau kitas – sulytas,
O palaukėj beržų saulė šviesą ir spindulius sėjo.
Vasara7