Gal tai būta, gal nebūta –
Usnis skleidė parašiutą,                      
Ir į rudenio padangę
Usnių sėklos skristi bandė.
 
Vėjas nešė, sūkuriavo,
Parašiutai svirduliavo
Ir sukorę ilgą kelią
Nusileido ant kalvelės.  
 
Kaip gražu! Mes čia gyvensim,
Įsikursim, rengsim šventę,                      
Nepritrūksim saulės, laimės.
Iškaba: – Usnynės kaimas.