Neturi ko laukti, neliko nieko –
stebėjimo laukas, norai ar     
dvasinis pasaulis skurdus,
kodėl sustojai ant migloto kranto –   
širdyje palieki pulsuojančius randus.
Jau nesvarbu ką bedarysi
ar bemąstysi – aplinkui nyki erdvė –
beprasmės būties, žinai, nepakeisi,
buvai – likai pilka dėmė?
Tuštybė – kito sluoksnio pasaulis
svetimas: abejingumo kaukė sieloj
pulsuoja vidine kova pakęst apgaulę,
nes tiesos balsas visad širdyje tavoj.
Nieko  ir nesulauksi – savastis atitolus –   
blankios, tuščios dienos nuobodžiai judės,
svajonėse skrajojus – žemėje kelionę tęsi:
gera, bloga sielai, gal atlėgs arba kentės.  

Tarsi miražas pradingo tavasis  pasaulis,
kuriame kadaise gyvenai, nežiūrint į viską,
gal tik paliko pėdsakus sielos gelmėje,
dabarties vaizdai suka sugedusios plokštelės diską,
negali atrinkti kur gėris – kur blogis žmogaus širdyje.                       

2010 – 2021 m.