Šerkšnas ant atolo paryčiais
Ledo adatomis žalumą nukovė.
Pirmas ženklas, kad ruduo praeis,
Lietumi spalvas visas išplovęs,
Pro akių nesopančių žaizdas
Kad varvės būtis į gilią naktį,
Kad šešėliai išsipins kasas
Ir pradės kokteilį baimių energingai plakti,
Kad aplostys debesys dienas -
Lyg maiše sumanę užmigdyti
Ir norėsis orientyrą rast,
Savo sielos stinguliui ttirpdyti,
Bet ledėkai spaus ir į lukštus
Nejučiom save užsidarysim.
Leiski, Viešpatie, užmigt ir nenubust...
Šerkšnas geba į maldas įlįsti.