matau Tau į akis
įkrito rudens saulė
tarsi dygus dagys
į krauju dunksinčią saują
 
lyg žarija nakty
lyg uoga šarmoj rudens
kas bus toliau sakyk
kai vėtros iki žemės lenks
 
ir plėšys aukso rūbą
degančių klevų kalne
kažkur su vėjais skuba
išeiti saulė pažeme
 
įslinko vėl viešnia
vienatvė paslapčia
išbalo vėl vyšnia
lyg įkapių drobe
 
didėja nerimas
ir tvenkias ašara aky
arti kaip niekada mes
arčiau kaip geismo alpuly
 
nors prigeso spalvos ir išbluko
po žydėjimo stebuklų
tirštėja šėmas rūkas
gėla lyg vėjy žarija
 
išliksi daug giliau
nei peršinti širdis
atmintis sielą gils
ir dar ne kartą virkdys
 
laiko audrų sūkury
šnabždėki ir virpėk
juk niekada negrįš
kas buvo tad nors žvilgsniu lytėk
 
jaučiu kaip liūdesys
pamažu sieloje sirpsta
pasislėpti nebėra kur
nuo spengiančio tylos