Sutrupėjo smilgynai,
Valydami sodrųjį spalio brokatą.
Varinius, auksinius tol sijojo, kol pametė skaičių.
Lijo lietūs šalti
Iki šluotos smilgynų sušlapo,
Iki prieblandos pilkos žaras horizonte nulaižė.
Jokios kliūtys keleiviams nuo šiol nebepančioja kojų –
Menkos atplaišos gyvasties gula be skaičiaus, be vardo.
Koks grėsmingas dangus,
Kai jo kantriai ir švelniai nešluoja,
Kai voratinklio šilką Šiaurys it nevertą suardo.