.......
Palaistysiu šaltinio vandeniu sutryptus poeto žodžius,
Ir žinau, kad jie nemirtingi net ir po juoda saule,
Nuprausiu šaltinio vandeniu nuliūdusį poetą,
Tegu keliasi, tegu eina, tegu toli keliauja.
Tačiau ar griaudės perkūnija ar vėtra už lango,
Ar pavydūs žodžiai kaip kardas kapos ir žeis,
Poetas negali nerašyti, jis sau niekada to neatleis,
Kaip šampano butelis sprogs ir aptaškys žodžių purslais.
Poetų niekas nepasirenka, bet jie pasirenka mus,
Poezijos ašaromis nuplauna dulkes nuo atminties,
Ir jų žodžiai, kaip tų mažų paukštelių švelnus ciksėjimas,
Nuneša į tas erdves, kuriose galėsi dar valandėlę pasilikti.