Ir ką sakyti jam, kada
Netyčia kliuvo už dažų.
Varvėjo žemėn geltona
Ir pats apstulbęs – nuostabu!

Tada pataškė raudonos
Ir patepliojo ant klevų.
Čia reikia vėjo – be kalbos,
Kad ir po kojom būt gražu.

Padraskė liepų sukneles,
Patampė uosį už skvernų.
Net naktį dirbo – kas supras,
Kaip būti rudeniu sunku.

Medžius suspėti nudažyt,
Pripilt kaštonų kišenes.
Po to, tikriausiai, ryt poryt
Ir šerkšno ant dirvos užmest.

Tada dar paukščiam pamojuot
Ir palydėti per marias.
***
O mes čia liekame rymot,
Kol juos pavasaris parves.