Žmogus – nerami dūšia,
Iki pilnos laimės vis kažko jam trūksta,
Nors, jei susumuotum, gautųsi pilnatis,
Bet vis tiek atrodo priešpilnis arba delčia.
 
Kas gi tas paslaptingas priešpilnis,
Gal kita pusė – slaptas  gerbėjas, slapta meilė,
Gal po juodu audeklu žiba auksas ir sidabras,
O gal juodas kerštas, lyg juoda gyvatė.
 
Kas gi toji paslaptingoji delčia,
Gal ilgesinga nostalgija to, kas toli nuo gimtinės,
Paprotinė kalba, daina, knyga, lopšinė, gamta,
Noras ją girdėti, ja kalbėti, bendrauti, melstis ir tikėti.
 
Kaip pamilti tai, ką turi, gal labai tolimą ir niekada nematytą,
Ir kaip tolimą ir artimą sutalpinti savyje kaip dvynes seses,
Vienodai mylėti, gerbti ir tausoti, vienodai didžiuotis,
Ir, kiekvieną kartą susitikus, verkti iš džiaugsmo ir dėkoti.
 
Kažkas kitas mūsų gyvenimams tiesia kelius, stato tiltus
Per kalnus, duobes, per pelkynus ir rožynus, per bedugnes,
O mes, tie gyvenimo akrobatai, turime viską įveikti, prie
Visko prisitaikyti, viską iškęsti ir viską paversti grynu auksu.