Margaspalviai rudens skiautiniai
Vėjo pustomi gula į patvorius.
Nežiopsok - tuoj užklos ir tave be sapnų užmigdys.
Vėl skrajūnų būrys
Nuo žvarbos išsikraustyti pataria,
Nes ilgies praeities, o rytojui užšauni duris
Ir jauti paryčiais,
Kaip ledėkai supančioja sielą -
Kaip vienutėj gūžiesi plaukuos svetimų kailinių.
Įsišėlęs šiaurys skiautinių vieną kraštą pakėlė
Lyg baudėjas aršus, uoliai bėgęs naikinti gyvų.
Išskalaus tuoj spalvas
Nesustabdomai srūvantis Laikas,
Kol miglos pilkumoj atsiskirs, kas juodi, kas - balti.
O kol kas patvory
Vėjai skiautinius purto ir draiko
Ir skrajūnų balsų negirdėti -
Jie jau per toli.