mano paukšti stikliniais sparnais, 
baltą dieną išausk iš rūko, 
kai tamsa vėl į čia nusileis
tu neleiski išskleist atviruko.

bunda pienių geltonis laukuos,
o į širdį beldžias tvėrėjas
kas tą vienišą paukštį paguos, 
na nebent čia sugrįžęs vėjas.

baltas paukšti , parskrisk namo,
pasakysiu — tavim patikėjau, 
tik šalikelėj lauko akmuo,
mes abu tais laukais parėjom.

ir į širdį taip skaudžiai bels
ir tamsa   nusileis lyg rūkas, 
o prie sodo senos obels
vėjy skris į dausas atvirukas.