Neįkyri rugsėjo saulė
Ilgai rasos neišdžiovina.
Šakom voratinkliai keliauja,
Raudonis dažo uogų vyną.

Kažkur rūke nutolsta gervės –
Krūtinėj lieka salsvas skonis.
Ruduo lapus dažyti veržias
Ir mėtyti takus kaštonais.

Tik ta širdis nežino reikia
Geltoniu džiaugtis ar liūdėti.
Nesustabdyti žemės laiko –
Jis ne atgal, o vis – į priekį…

Svarbiausia juk kol akys mato –
Žiema balta – ruduo auksinis.
***
Pakalbinu lapus ant tako,
Paleidžiu gervę iš krūtinės.