Kai žvilgsnis bus pavargęs nuo marguojančių žiedų,
Geltoną skiautinį užklos šalvenantis rugsėjis
Ir paukščiai nugirgsės pulkais – nebe po du,
Guviuos jaunikliuos gyvastį pasėję.
Diena trumpėja, žvarbsta paryčiais,
Žiedai atole tarsi pasiklydę.
Drugiai, kamanės jau po skiautiniais,
O mašalai voratinkly it vygėj.
Pakvimpa dūmas. Gera prie ugnies,
Kada ruduo į kaulus ima lįsti.
Jau ne svajot – ilgėtis ir liūdėt.
Sulauki rytmečio labai dažnai be tikslo.
Bet palukėk – atsiveria dangus,
Tamsos gelmėj svaigi erdvė žvaigždėta.
Kuriam ryte po skiautiniais nebus
Drugelio kūne tavo sielai vietos.