Kada mintis nusėda į puodelio dugną,
Įdėti  reikia  pilną arbatžolių šaukštelį,
Užpilti karštu vandeniu, palaukti tol,
Kol išsigaruos, tai kas sopa ir kas gelia.
 
Bet būna tokios akiplėšiškai įkyrios,
Tartum pernykštis lapas ant bato pado,
Ir atsikratyti ja tiktai tada gali, kada
Išgert pasiūlai kavos puodelį prie Arbato.
 
Ir būna jos tartum neryškus siluetas,
Vėjiesi ją, o ji, tai į dešinę, tai į kairę mėtos,
Pakol visai išnyksta iš tavo horizonto
Ir lieki vienišas, ant stalo arbata ir tortas.
 
Bet būna mintys brolžudiškai pavydžios,
Pas jas nuo to net išsiplėtę akių vyzdžiai,
Jos gali nužudyti, prakeikti ar net užburti
Ir gali nuo jų žūti meilė ir visi jos turtai.
 
Bet kaip su mintimis geruoju reikia susitarti,
Su tavim  eisiu, o su tavim - neisiu obuoliauti,
Gal reikia gerą piemenį joms nusamdyti, kuris
Gerai mokėtų jas visas pažinti ir gerai ganyti.